1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.
Netrukus su minėtu tandemu bendrus projektus Kaliningrade pradėjo sukti ir vienas iš legendomis apipintos Kauno cigarečių gabentojų bendrovės „Tora“ savininkų Valdas Jakutis. Apie tai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose, žurnalisto Dailiaus Dargio.
„Oficialus“ biznis
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po šių įvykių galima pasakyti, kad Ilgas, Daškė ir V. Jakutis Kaliningrade turėjo oficialų cigarečių biznį.
Valdas buvo žmogus iš didžiosios raidės. Remyga (R. Daškevičius) Lietuvos kriminaliniame pasaulyje buvo pasiekęs tokį aukštą lygį, kad jo žodis neretai būdavo lemiamas.
Ne kartą Remyga dėl tam tikrų verslų, kurie turėjo garantuoti šimtų milijonų dolerių pelną, buvo nuvykęs į Maskvą ir susitikęs su įtakingais verslo pasaulio žmonėmis. Su vienu Kauno milijonieriumi jis buvo sumanęs pasakišką verslo idėją, kuri jiems turėjo atnešti neblogą pasipelnymo šaltinį.
„Deja, nelaukta mirtis šiems žmonėms sutrukdė įgyvendinti stambius planus, – „Akistatai“ pasakojo buvęs Daškinių aplinkos žmogus, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės, apibūdindamas jam gerai pažįstamas situacijas anų laikų cigarečių kontrabandos versle. – Bet paskutiniais gyvenimo metais R. Daškevičius tikrai „plaukė“. Jis vis dažniau tarp savų žmonių pradėjo neprognozuojamai elgtis. Kone metus dėl jam vienam žinomų žalingų polinkių aršiai konfliktavo su Ilgu. Pastarasis visada atrodė gerokai atsakingesnis, pareigingesnis už Remygą“.
Spindintis „Toros“ autoparkas
Lietuvos spaudoje buvo skelbta, kad dar 1995-aisiais, rengiantis Seimo rinkimams, tuometinis įtakingas Konservatorių partijos veikėjas ir vidaus reikalų ministras per tam tikrus asmenis surado Vokietijoje pagarsėjusį cigarečių kontrabandos karalių Andreasą Nimpčkę bei „Toros“ bendraturtį V. Jakutį, o jiedu sutiko beveik milijonu litų paremti Konservatorių partiją.
Vokietis A. Nimpčkė kadaise buvo įgijęs išskirtinę teisę Baltijos šalių regione verstis didmenine „West“ cigarečių prekyba.
Anuomet „Tora“ daugeliui kauniečių buvo kone su banditais susieto verslininkų klano vardas. Kaip pamena šių eilučių autorius, tais laikais po pamokų senu girgždančiu sovietinių laikų troleibusu iš Draugystės gatvės jis leisdavosi į Kauno centrą aplankyti tenai besidarbuojančių tėvų. Kaskart šį maršrutą pertraukdavo smalsus kone visų bendrakeleivių žvilgsnis į viename Taikos prospekte esančio daugiabučio patalpose veikiančią „Toros“ būstinę. Aplinkinių dėmesį ji patraukdavo ne išskirtiniu pastato fasadu, o tuo, kad stovėdavo išrikiuoti itin prabangūs automobiliai „Mercedes-Benz“, BMW, „Audi“.
Šiandien kai kurie praeities istorijų faktai leidžia manyti, kad anuomet šiomis mašinomis į „Torą“ atskubėdavo ne tik šios bendrovės akcininkai, bet ir jiems artimi – iš talentingų sportininkų klastingais banditais tapę Kęstutis Jurša, Vaidotas Stankevičius-Stankė arba Smauglys, Algimantas Sakalauskas-Sokolas.
Visi jie vėliau dėl tam tikrų aplinkybių buvo nužudyti arba mirė nuo sunkių ligų.
Vokietis pagarsėjo beribiu godumu
2001 metais Vokietijos teisėsaugininkai po beveik dešimtmetį trukusios medžioklės A. Nimpčkę sulaikė. Paaiškėjo, jog ilgus metus jo koncernas „Reemtsma“ įvairiausiais būdais gabeno cigaretes į Rusiją. Tačiau jos Rusijos nepasiekdavo. Kroviniai su suklastotais dokumentais būdavo gabenami į Lietuvą, o iš čia, paslėpti po įvairiais daiktais, grįždavo į Vokietiją, į juodąją rinką – taip nesumokėjus Rusijai net 75 milijonus dolerių siekiančių mokesčių!
Dar prieš buvusio verslo partnerio sulaikymą V. Jakutis viešojoje erdvėje pareiškė pasitraukęs iš cigarečių verslo ir aptikęs naują verslo nišą. Jis teigė perėjęs į gerokai pelningesnį alkoholio verslą. Taip pat jis prasitarė, kad palankesnėmis sąlygomis pradėjęs dirbti su bendrove „British American Tobaco“.
Tačiau sklando kalbos, kad V. Jakučio ir A. Nimpčkės unikali sąjunga galutinai iširo po to, kai nežabotas vokiečio alkis milžiniškiems pinigams galutinai supriešino tarpusavyje „Toros“ akcininkus.
Kruvinieji „cigarečių karai“
Atsiribojęs nuo prekiautojų cigaretėmis V. Jakutis netrukus įsigijo kelias vyno gamyklas Kaliningrade bei Kaune valdžiusias įmones.
Suvokęs, kad Kaliningrade be banditų paramos negalima „prasukti“ nė vieno didesnio su cigaretėmis ar alkoholiu susijusio sandėrio, V. Jakutis užmezgė draugiškus ryšius su šiame Rusijos mieste jau apsipratusiu R. Daškevičiumi.
Čia R. Daškevičius ir R. Dromantas neblogai pažinojo vietinius, mat jau kurį laiką gerai sutarė su šio miesto mafijos autoritetu Olegu Škiliu. Netikėtai užsimezgusi R. Daškevičiaus ir V. Jakučio draugystė buvo iškart pažymėta keliomis užsakomosiomis žmogžudystėmis Kaliningrade.
Mįsligomis aplinkybėmis buvo nužudyti keli V. Jakučio verslo partneriai – tarp jų ir cigaretėmis prekiavusių bendrovių vadovai Jurijus Volkovas bei Grigorijus Pridancevas.
Kaliningrado milicijos darbuotojai buvo paskelbę G. Pridancevo žmogžudystės vykdytoją – Andrejų Kovaliovą. Kai kurių šaltinių teigimu, 1997 metais šis galėjo nušauti ir Daškinių veikėją Gintautą Bakanauską-Bakaną. Tačiau iki šiol niekas neišsiaiškino, kas ir kodėl užsakė kaliningradiečių verslininkų žmogžudystes.
Šie kruvini įvykiai pradėjo neregėtą kovą, žinomą kaip „kruvinasis cigarečių karas“. Tačiau lavonų sąrašui ilgėjant, cigaretės tęsė savo kelionę, o pinigai nenustojo plaukę – nors kai kurie kaliningradiečiai ir lietuviai tapo nuožmiausiais priešais, jų atstovai vis tiek sugebėjo surasti bendrų „aukso gyslų“, dalydamiesi pasakišką cigarečių pelną.
„Tuomet iš Kaliningrado į Lietuvą vilkikai su cigaretėmis skriedavo ištisą parą. Būdavo, kad kai kurios „fūros“ paslaptingai pradingdavo, o vėliau jas už tam tikrą mokestį išsipirkdavo tikrieji operacijų sumanytojai. Žinau, kad tokiais metodais vienas kitą „kaitindavo“ ir jūsų aprašomi asmenys. Iš cigarečių tais laikais būdavo galima susikrauti milijonus. Tad galime tiktai įsivaizduoti, kokį pelną susižeria kokaino kontrabanda besiverčiantys šių dienų Kauno narkotikų baronai“, – anuomet kalbėjo asmuo iš R. Daškevičiaus aplinkos.
Tai, kad paskutiniais gyvenimo metais V. Jakutis ir R. Daškevičius buvo ne tik artimi draugai, bet ir verslo partneriai, „Akistatos“ žurnalistui patvirtino ir V. Jakučio našlė Rosita Jakutienė.
„Taip, jie turėjo bendrą verslą. Apie tai juk iki šiol kalba nemaža Lietuvos dalis. Bet dar praėjo pakankamai nedaug laiko, kad apie tų dienų verslo užkulisius ir jų dalyvius, tarp kurių buvo ir mano vyras, galėčiau atvirai šnekėti žiniasklaidoje“, – per vieną pokalbių sakė V. Jakučio našlė Rosita.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą