Vilnietė Svetlana Latyšovič ieškoti laimės ir gero uždarbio išvyko į Italiją prieš septynerius metus. Įsikūrusi Montovos mieste, pernai kovo 25 dieną čia dar spėjo atšvęsti savo trisdešimtmetį.
Jauna vilnietė Italijoje neskurdo - tris dienas per savaitę dirbo kirpėja, o savaitgaliais šokdavo naktinio klubo programose.
Tragiška žinia
Po trijų savaičių, balandžio 15-ąją, Svetlanos namuose Vilniuje suskambo jos motinos Reginos Latyšovič telefonas. Kadangi žmogus kalbėjo itališkai, motina, jau nujausdama negerą žinią, ragelį perdavė sūnui Pavelui, šiek tiek mokančiam italų kalbą.
Žinia buvo tragiška - vyras pranešė, kad S.Latyšovič mirė savo nuomojamame bute Montovoje. Buvo sekmadienis, tėvai negalėjo prisiskambinti jokiems oficialiems Lietuvos ar Italijos pareigūnams. Vis dėlto žinią apie dukters mirtį patvirtino tame pat Montovos mieste gyvenanti Svetlanos draugė.
„Pirmadienį kreipėmės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (URM), klausėme, ką daryti. Mums pasakė, kad jie nieko nežino, tik patarė skambinti į mūsų ambasadą Romoje, - „Respublikai“ pasakojo R. Latyšovič. - Tuomet nuvykome į Italijos ambasadą, bet ten išgirdome, kad jie padeda tik savo piliečiams. Niekas nepaaiškino nei kokius dokumentus reikia tvarkyti, nei kaip parsivežti kūną. Daugiausia informacijos gavome tik iš firmų, kurios perveža palaikus. Bet jos tik vardijo kainas: nuo 8 iki 15-20 tūkst. litų“.
Svetlanos tėvai Regina ir Ričardas su sūnumi Pavelu į Italiją išvyko automobiliu. Visą kelią kankino slegianti nežinia, nes viena iš Svetlanos draugių pranešė, kad itališkame internete perskaitė, esą jauna moteris mirė nuo narkotikų, šalia kūno neva mėtėsi švirkštas ir kvaišalai.
„Negalėjau tuo patikėti. Mes buvome ne vien mama ir dukra, bet lyg draugės, kurios viena kitai viską išsipasakodavo“, - pasakojo R. Latyšovič.
Globojo keistus paauglius
Kadangi Montovoje atsidūrė vėlų trečiadienio vakarą, su italų policijos pareigūnais vilniečiai galėjo susitikti tik kitą dieną. Karabinieriai atsisakė tėvams atiduoti Svetlanos nuomoto buto raktus, tik pateikė dukters pasą, nuolatinį leidimą gyventi ir piniginę su 5 eurais.
R. Latyšovič pasiteiravus apie Svetlanos turėtas brangenybes, draudimo, kitus dokumentus, policininkai atsakė, kad daugiau jokių Lietuvos pilietės daiktų jie nematė ir neturi. Be to, pareigūnai tikino, kad vilnietė nusižudė, nes ji... labai susipyko su tėvais.
„Iškart įtariau, kad mano dukra galėjo būti nužudyta, nes žinojau apie jos brangius papuošalus, kuriuos padovanojo įsimylėję vyrai. Jos širdies siekė ir anglas, ir italas, ir sicilas - visi jie dukrai dovanodavo brangių žiedų, kitokių papuošalų, juos Svetlana saugojo gražioje medinėje dėžutėje ir yra rodžiusi man per „Skype“, - teigė R. Latyšovič. - Iškart prisiminiau Svetlanos pasakojimus apie pažintį su keliais paaugliais, kurie ją užkalbino prie parduotuvės, prašė nupirkti maisto. Dukra ėmė tuos vaikus, į Italiją atvykusius lyg iš Tuniso, globoti, pinigų duodavo, net kviesdavosi į namus, pamaitindavo. Aš ją perspėjau, kad nesusidėtų su nepažįstamais vaikinais, dar kas nors negera atsitiks. Bet Svetlana net piktokai atkirsdavo, kad skurstantiems reikia padėti, nes kitados ir mūsų šeima sunkiai gyveno, kartais neturėdavome pinigų net už butą sumokėti“.
R. Latyšovič perspėjimai buvo lemtingi. Iš Kazachstano į Montovą taip pat atklydusi laimės ieškoti Svetlanos draugė Julija Kaznačejeva kiek vėliau motinai pasakojo, kad tie paaugliai balandžio 9-ąją savo globėją apvogė - išnešė kai kuriuos papuošalus, aukso dirbinius.
„Mes su vyru buvome pakviesti į lavoninę atpažinti savo dukters - pamatęs Svetlaną sutuoktinis patarė man geriau ten neiti, bet kaip aš galėjau nepamatyti vaiko. O jos kūnas buvo keistai neatpažįstamas - raudoni plaukai, Svetlana visa tarsi užlieta krauju, po akimis - mėlynės, - prisiminė R. Latyšovič. - Nustėrome ir kai karabinieriai pagaliau leido užeiti į jos butą. Jis buvo panašus į šiukšlyną: daiktai išmėtyti, ant grindų voliojosi vaistai, duona, kosmetikos priemonės. Tik vėliau buto šeimininkas paaiškino, kad šie namai tapo tokie apversti po policininkų kratos, iki tol jie buvę visada tvarkingi“.
Karabinieriai nesileido į jokias kalbas, neatsakė į jokius vilniečių klausimus, atsisakė išduoti dokumentą, liudijantį apie S.Latyšovič mirties aplinkybes. Tik dar kartą motiną kvietė į apklausą, rašė naujus protokolus ir žadėjo pradėti tyrimą.
Balandžio 20-ąją Ričardas Latyšovičius su sūnumi išvyko į Romą ieškoti leidimo išvežti Svetlanos kūną į Lietuvą, tvarkyti kitų dokumentų. Motina liko Montovoje, susirado dukters nuomoto buto savininką. Jis ėmė pasakoti, kad ketino išvykti paviešėti pas giminaičius, todėl iš anksto užsuko pas Svetlaną nuompinigių.
„Šeimininkas pasakojo, kad atėjus pinigų Svetlana neatidarė durų, neatsiliepė telefonu, langinės buvo uždarytos aklinai, bet buvo matyti, kad bute dega šviesa, - pasakojo R. Latyšovič. - Italas pagaliau savo raktu atsirakino duris. Mano dukrą jis rado klūpančią prie skalbinių dėžės ir apsikabinusią ją rankomis. Atskubėję greitosios pagalbos medikai konstatvo, kad moteris jau mirusi, greičiausiai nuo infarkto.
Šeimininkas dar pridūrė, kad butas buvo labai tvarkingas: lova paklota miegui, tarsi ką tik padžiauti skalbiniai ir net išplautos grindys - Svetlana net nebuvo spėjusi išpilti iš kibiro purvino vandens. Kelis kartus šeimininko perklausiau apie švirkštus ir narkotikus, tačiau jis sakė jokių panašių daiktų įėjęs į namus tikrai nematęs“.
Siuntė vieni pas kitus
Norėdama išsiaiškinti, kaip ir dėl kokios priežasties mirė dukra, R. Latyšovič dar viešėdama Italijoje bandė gauti kokį nors vietos pareigūnų paaiškinimą.
Grįžusi į Lietuvą ir palaidojusi Svetlaną moteris ėmėsi žygių į Generalinę prokuratūrą, URM, tačiau iš kiekvienos šių institucijų tegaudavo atsakymą, kad jokių žinių nėra, kad S. Latyšovič mirties priežastis tiria Italijos pareigūnai.
Lietuvos URM Piliečių aptarnavimo skyriaus vedėjas Robertas Tamošiūnas 2012 metų liepos 15 dieną atsiuntė laišką. Jame pareiškė užuojautą šeimai ir pranešė, kad dėl S. Latyšovič mirties aplinkybių išaiškinimo Lietuvos generalinė prokuratūra jau kreipėsi į Italijos teisingumo ministeriją, o URM vilnietės prašymą persiuntė mūsų ambasadai Romoje.
Mūsų šalies prokurorų R. Latyšovič prašė suteikti informacijos apie Italijoje pradėtą baudžiamąjį procesą dėl jos dukters Svetlanos mirties aplinkybių, pateikti šios bylos dokumentų kopijas.
2012 metų liepos 27 dieną Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Ina Linevaitė gedinčią motiną informavo, kad italai atsisakė pateikti kolegoms Lietuvoje bet kokius duomenis, susijusius su tyrimu dėl S.Latyšovič mirties aplinkybių. Prokurorė I. Linevaitė pasiūlė R. Latyšovič toliau teisybės ieškoti tik per mūsų URM.
Net neprašė pagalbos?
Generalinė prokuratūra dar liepos 5-ąją gavo oficialų Italijos teisingumo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo biuro magistratės Rafaelės de Paskal (Raffaell De Pasqualle) atsakymą.
Jame ne tik teigiama, kad Lietuvos pareigūnų prašomos informacijos apie S.Latyšovič mirties aplinkybes šios šalies Teisingumo ministerija neturi, bet ir primenama, kad jie į italus kreipėsi ne taip, kaip nurodo tarptautinės taisyklės.
„Pagal teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatus, norėdami gauti Italijos teisminės institucijos turimų dokumentų kopijas, jūs turėtumėte pateikti oficialų ir Strasbūro konvencijoje nustatytus reikalavimus atitinkantį teisinės pagalbos prašymą“, - mūsų šalies Generalinę prokuratūrą pamokė Italijos pareigūnė R. de Paskal.
Prokurorės patarta savo dukters likimą aiškintis per URM, R.Latyšovič 2012 metų rugsėjo pradžioje vėl kreipėsi į šią instituciją. Kadangi moteris jokio atsako nesulaukė, lapkričio 9 dieną raštu kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja Genė Lukaševičienė 2012 metų lapkričio 27 dieną atsiuntė užuojautą ir kreipėsi į URM prašydama informuoti R. Latyšovič ir Prezidentūrą apie Italijoje vykstantį S. Latyšovič mirties aplinkybių tyrimą.
G. Lukaševičienė kartu priminė, kad R.Latyšovič telefonu buvo „pateikti lietuvių bendruomenės Italijoje kontaktiniai duomenys“, tad reikėtų tikėtis, kad bendruomenės atstovai „suteiks reikiamą pagalbą“.
Neoficialūs pokalbiai
Gruodžio viduryje R. Latyšovič gavo dar vieną laišką iš mūsų URM. Konsulinio departamento direktorius Andrius Pulokas moteriai tegalėjo pranešti, kad lapkričio viduryje neoficialiai pavyko sužinoti, jog Montovos miesto pareigūnai vis dar vykdo tyrimą „prieš nežinomuosius“, o visą būtiną ar papildomą informaciją italams apie S. Latyšovič turi suteikti ne Lietuvos prokurorai, bet galbūt nužudytosios moters motina.
Prie šio URM pareigūno laiško buvo pridėti du lapai su pavardėmis bei kontaktais Italijos advokatų, kurie ir turėtų atstovauti Lietuvos pilietei, siekiančiai sužinoti tiesą apie savo vaiko mirtį.
Nusivylusi tokia Prezidento kanceliarijos bei URM pagalba bei pasiūlymu bendrauti su Italijos lietuviais, R. Latyšovič pernai gruodžio pradžioje išdrįso parašyti net pačiam italų prezidentui Džordžijui Napolitanui (Giorgio Napolitano). Deja, atsakymo iš jo kanceliarijos nėra iki šiol.
Jau šių metų kovo 14-ąją R. Latyšovič gavo paskutinį laišką iš mūsų URM. Konsulinio departamento direktoriaus pavaduotojas Antanas Muralis pranešė, kad Lietuvos ambasada Romoje vasario 28 dieną faksu gavo Montovos miesto prokuratūros laišką, kuriame teigiama, kad „S. Latyšovič mirties aplinkybių tyrimas dar sausio 30 dieną buvo archyvuotas“.
Ambasados darbuotojams Italijos teisininkai neoficialiai paaiškino, kad tyrimo archyvavimas reiškia, jog nebuvo surinkta pakankamai įrodymų prieš įtariamuosius arba tokie iš viso nebuvo nustatyti.
„Daug kalbama, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mūsų piliečiai visoje Bendrijoje turi tokias pačias teises bei galimybes, kaip ir Lietuvoje, tačiau mano tragedija rodo, kad taip nėra, - „Respublikai“ guodėsi R. Latyšovič. - Teisinės pagalbos sutartys tarp valstybių iš tikrųjų yra niekinės, nes nuo dukters mirties praėjo jau beveik metai, o per tą laiką vyko tik keli nereikšmingi, formalūs susirašinėjimai tarp mūsų ir italų prokurorų, diplomatų. Man dar Italijoje buvo tarsi leidžiama suprasti, kad duktė - ne Italijos pilietė, todėl neverta tikėtis ir normalaus tyrimo.
Lietuvos institucijos taip pat veikė tik formaliai - ką reiškia, kad iš Italijos prokurorų mūsų ambasados darbuotojai apie mano dukros mirties tyrimą galėjo sužinoti tik neoficialiai? Labiausiai šioje tragiškoje istorijoje buvo sukrutę ne valstybės pareigūnai, teisėsaugininkai, o mirties verslo žmonės, kurie uždirba iš palaikų pervežimo, šarvojimo, laidojimo, - pasiūlymai pasipylė iš visur.
Noriu tik vieno - išsiaiškinti, kas nužudė Svetlaną, kad nenukentėtų kitos jaunos moterys, kurių juk daugybė išvyksta į užsienį. Bet tyrimas dėl mano dukters mirties, atrodo, nuėjo niekais - užsienio piliečių mirtys kitose šalyse niekam neįdomios“.
Dar vieną mįslę R. Latyšovič užminė neseniai gauta žinia iš Italijos, kad Svetlanos globoti paaugliai vis dėlto buvo sulaikyti. Vienas jų, devyniolikmetis, melavęs apie savo tikrąjį amžių vilnietei, pasirodo, jau buvo ieškomas policijos. Tik ar jis galėjo prisidėti prie Lietuvos pilietės mirties, Italijos pareigūnai nebetiria - byla juk archyvuota.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą