Tačiau valstybei arčiausiai žmonių esančių ugniagesių šiandien nebereikia: gaisras, jei į miestelius ir kaimus nespėtų atvykti ugniagesiai iš centrų, taptų tik padegėlių reikalu.
Nuo darnos iki absurdo
Daugeliui stebėjusiųjų gaisrą Tytuvėnuose jis atmintyje išliks ne tik dėl to, kad buvo suniokotas vienas iš vertingiausių barokinių ansamblių Rytų Europoje. Žmonės greičiausiai atsimins ir tai, kaip atsidavusiai gaisravietėje plušėjo ugniagesiai.
Šio gaisro gesinimo operacijai vadovavęs Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (PGV) viršininko pavaduotojas Kęstutis Bautronis sakė esantis labai patenkintas vyrų darbu.
„Visos komandos dirbo sklandžiai, užtikrintai ir profesionaliai pagal išgales, — akcentavo pareigūnas. — Esu dėkingas kiekvienam ugniagesiui.“
K. Bautronio teigimu, iki atvykstant sukarintoms ugniagesių pajėgoms ir aukštuminiams pastatams gesinti reikalingai technikai, į gaisravietę pirmieji atskubėjo du nestatutiniai Tytuvėnų ugniagesiai.
Jie iš apačios nuo bokšto pusės įvedė švirkštus ir ėmė gesinti liepsnos apimtą 1200 kvadratinių metrų vienuolyno stogą.
Tačiau vieno ZIL'o cisterna atsivežta pustrečios tonos vandens buvo išlieta per 4— 5 minutes. Teko ieškoti vandens, o tuo metu ugnis jau kibo į bažnyčios stogą.
„Tokiam gaisrui dvi su puse tonos vandens — net ne ašara, — „Šiaulių kraštui“ sakė Šiaulių PGV viršininko pavaduotojas K. Bautronis. — Kliustelėjai kelias minutes ir reikia važiuoti vandens. O gaisras nelaukia.“
O štai iš už dešimties kilometrų nuo Tytuvėnų esančių Kiaunorių į gaisravietę atskubėjo viso labo vienas šio kaimo ugniagesys.
Pagal saugumo reikalavimus, anot K. Bautronio, vienas gelbėtojas negali imtis gesinimo darbų ir net neturi fizinių galimybių ištempti gaisrinę žarną bei paleisti vandenį. Jis tegali atlikti žvalgybininko darbą.
Kiaunoriškiui ugniagesiui padėti prišoko Tytuvėnų policijos nuovados tyrėjas Ričardas Sukackas.
Vyrai žarną ištempė, tačiau, anot policininko, Kiaunorių komandos turimas gesinimo švirkštas ir siurblys pasirodė esantys per silpni pasiekti liepsnojantį vienuolyno stogą.
Netrukus į Tytuvėnus atvyko Kelmės PGT autocisterna ir penki ugniagesiai, tačiau užstrigo centralizuoto vandens tiekimas.
Gesinimo darbai prasidėjo, kai po penkių ryto į Tytuvėnus atvyko gaisrinės autokopėčios iš Radviliškio.
Kopėčių, kurias privalu turėti komandoms, gesinančioms aukštesnius nei trijų aukštų statinius, neturi netgi Kelmės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (PGT). Jų neturi ir Akmenės PGT.
Ugnį Tytuvėnuose pavyko sutramdyti kelios minutės po vidurdienio.
Yra norai, bet ne galimybės
Šiaulių apskrities ugniagesių profesinės sąjungos pirmininkas Juozas Pocius įsitikinęs, kad jei pirmieji į gaisravietę atskubėję Kelmės savivaldybei priklausantys Tytuvėnų komandos ugniagesiai būtų turėję reikiamas pajėgas, tinkamą gaisro gesinimo techniką ir įrenginius, ugnies plitimą būtų buvę galima sutramdyti iki jai persimetant į bažnyčios pastogę.
Paradoksalu ir tai, kad pakeisti dviejų gaisravietėje dirbusių Tytuvėnų komandos ugniagesių, pasibaigus pamainai, atvyko viso labo vienas gelbėtojas.
Nelaimė Tytuvėnuose, anot J. Pociaus, išryškino ne vietos, o visos šalies nestatutinių, žmonėse dažniau vadinamų kaimo, ugniagesių problemas: vyrai kaimo gaisrinėse neretai budi po vieną, į gaisrus vyksta trijų dešimčių senumo vos judančiais automobiliais, kurie šimtui kilometrų „rija“ apie trisdešimt litrų degalų. O gaisrui gesinti skirtos priemonės, J. Pociaus žodžiais, tinkančios nebent laužams gesinti.
„Ugniagesiai kaimuose yra atsidavę savo darbui, — teigia Profsąjungos vadovas. — Tačiau, įvykus didelei nelaimei, paaiškėja, kad suteikti realios pagalbos jie neturi ne tik žmogiškųjų resursų, bet ir techninių galimybių“.
J. Pocius atsiminė atvejį iš jo paties, kadais statutinio pareigūno — gaisrinio automobilio vairuotojo — praktikos.
„Du stambaus sudėjimo ugniagesiai, pakėlus vandens spaudimą, mano akyse nuskriejo per pievą, — dabar jau su šypsena seną įvykį prisimena J. Pocius. — Prie A kategorijos švirkšto turi dirbti ne mažiau dviejų ugniagesių, nes neišlaikys.“
Šiaulių apskrities ugniagesių profesinės sąjungos pirmininko teigimu, net ir žinodami, jog degančiame name gali būti žmonių, kaimų (savivaldybių) ugniagesiai neturi nei įrangos dirbti uždūmintoje patalpoje, nei įgaliojimų imtis jų gelbėjimo darbų, nes tokias operacijas gali vykdyti ne mažiau kaip keturi ugniagesiai. Tenka laukti tik sukarintų specialia įranga aprūpintų gelbėtojų pajėgų.
„Neduokdie, tokių nelaimių, bet kaip kaimo ugniagesiui žiūrėti nelaimės ištiktam žmogui į akis, kai dega ne tik jo turtas, bet ir artimi žmonės? Juk nepaaiškinsi neturintis teisės ir galimybių lįsti į ugnį, nes valstybė to nenumačiusi“, — blogiausią, tačiau realų nelaimės scenarijų papasakojo J. Pocius, neslėpdamas ne kartą girdėjęs priekaištų, kad vietos ugniagesiai gaisravietėse tik stovėjo.
Gaisras - degančiojo problema
Nepaisant kaimuose įsikūrusių komandų skurdo, gyventojai pasisako, kad vietos ugniagesiai yra reikalingi bent tam, kad gaisro atveju pagal galimybes užkirstų ugnies plitimą arba apsaugotų greta esančius pastatus, kol atvyks pajėgos.
Tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas nusiteikęs ryžtingai: dalis — 22 — šalies savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandų 2012 metais turi būti optimizuotos. Vietos gaisrinių optimizavimas patikėtas rajonų savivaldybėms.
Kelmės rajono savivaldybės taryba nusprendė nuo 2012 metų balandžio 2 dienos likviduoti Kiaunorių ugniagesių komandą.
Joniškio rajono savivaldybės taryba Gaižaičių ir Stupurų komandų veiklą nutraukė šiandien.
„Šiaulių krašto“ žiniomis, Gaižaičių ir Stupurų kaimų punktų ugniagesiai jau kuris laikas sąmoningai nekviečiami į gaisrus, nors žmonės budi ir nėra gavę įspėjimų apie atleidimą.
Mažinimo vajus kol kas nepalietė Pakruojo ir Šiaulių rajonų.
„Gaisrai kaimuose tampa pačių gyventojų reikalu, — įsitikinęs Šiaulių apskrities ugniagesių profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Algis Lisauskas.
Jo teigimu, optimizavimo planas labiausiai atsirūgs toliausiai nuo centrų nutolusių gyvenviečių žmonėms, nes, kilus gaisrui, teks laukti iš už keliasdešimties kilometrų atvykstančių statutinių ugniagesių.
Gelbėtų savanoriai
Kaimams liekant be vietos ugniagesių, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pavaduotojas K. Bautronis agituoja už savanorių ugniagesių kūrimąsi.
Anot pareigūno, keliolika ar keliasdešimt apmokytų savanorių viename kaime ar miestelyje būtų puikūs pagalbininkai atvykusiems profesionaliems gelbėtojams.
„Jei Tytuvėnai per gaisrą būtų turėję 50 vietos savanorių, gesinimo darbai būtų vykę dar spėriau nei vyko“, — įsitikinęs K. Bautronis.
Profesinės sąjungos vadovas J. Pocius į savanorius ugniagesius kol kas žiūrintis skeptiškai, esą pirmiau reikėtų parengti teisinę ir materialinę bazę, o tik paskui telkti savanorius. Ir iš kur atokesniuose kaimuose juos surinkti, jei ten, anot J. Pociaus, likę tik "diedukai", "bobutės" ir jų mediniai namai.
Rašyti komentarą