Vaizdas keliuose giedrėja, bet spektaklių netrūksta

Vaizdas keliuose giedrėja, bet spektaklių netrūksta

Pri­čiup­ti Ke­lių eis­mo tai­syk­lių pa­žei­dė­jai ban­do iš­si­suk­ti vi­so­kiau­siais bū­dais. Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ke­lių po­li­ci­jos biu­ro Pat­ru­lių bū­rio va­das Ne­ri­jus RU­DAI­TIS juos įvar­di­na ke­lių spek­tak­lių ak­to­riais.

Nuo cir­ko - iki dra­mos

– Jūs pa­ts daž­nai pa­tru­liuo­ja­te ap­skri­ties ma­gist­ra­li­niuo­se ke­liuo­se. Ko­kie eis­mo da­ly­viai pa­rei­gū­nų aki­mis?

– Dau­gu­ma eis­mo da­ly­vių yra ge­ri. Ma­no vy­rai ir aš pa­ste­bi­me, kad vai­ra­vi­mo kul­tū­ra, nors ir ma­žais žings­niais, ta­čiau ky­la. Nors grei­tis, al­ko­ho­lis prie vai­ro, chu­li­ga­niš­kas ma­nev­ra­vi­mas vai­ruo­to­jams te­bė­ra ne­sve­ti­mi, drįs­tu sa­ky­ti, kad bend­ras vaiz­das ke­ly­je gied­rė­ja.

O ke­lių chu­li­ga­nų bu­vo, yra, ir bus – bu­vo ir su ži­gu­liu­kais, yra ir da­bar, kai va­žiuo­ja­ma ga­lin­go­mis ma­ši­no­mis. Chu­li­ga­nų yra ir su dvi­ra­čiais.

Nes­var­bu, ar žmo­gus dvi­ra­čiu va­žiuo­ja, ar BMW, ar ve­ži­mu – kul­tū­ra ke­ly­je pri­klau­so nuo konk­re­taus žmo­gaus.

Ar gat­vė­se ma­žai chu­li­ga­niš­kai be­siel­gian­čių pės­čių­jų? Vie­ni ei­na, kur pa­puo­lė, o ki­ti, kad ir per pe­rė­jas, ta­čiau ne ma­žiau chu­li­ga­niš­kai: pa­si­kal­bė­da­mi, ap­si­stum­dy­da­mi, pa­sto­vė­da­mi ke­lio vi­du­ry­je. Val­do­vais kai ku­rie pės­tie­ji jau­čia­si.

– Ta­čiau pa­žei­dė­jų drą­sa, pri­čiu­pus po­li­ci­nin­kams, iš­ga­ruo­ja?

– Ne vi­suo­met. Kar­tais toks su­si­ti­ki­mas tam­pa iš­ban­dy­mu ne pa­žei­dė­jui, o po­li­ci­nin­kams. Jei dėl kiek­vie­no gra­si­ni­mo ar­ba pa­rei­gū­nų įžei­di­mo bū­tų iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la, di­de­lė da­lis Lie­tu­vos vai­ruo­to­jų, nea­be­jo­ju, bū­tų teis­ti.

Šim­tus at­ve­jų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti, kai, ra­šant pro­to­ko­lą, pa­žei­dė­jas pa­rei­gū­ną ko­ne­vei­kia, ne­gra­žių ir la­bai ne­gra­žių žo­džių pa­sa­ko. Ir iš dar­bo "at­lei­džia", „nu­kal­ti“, nu­šau­ti, pa­kas­ti ža­da. Rė­kia, jog ne­tu­rim, ką veik­ti, to­dėl jį su­stab­dė­me. O dar ne­ži­no­me, ko­kius žmo­nes jis pa­žįs­ta!

Tie­sa, apie pa­žin­tis. Kar­tą su­stab­džiau gir­tą vai­ruo­to­ją, o jis man ir sa­ko: „Būk vy­ras, tu ma­ne pa­leisk. Ži­nok, aš Ru­dai­tį pa­žįs­tu.“ Sa­kau jam: „Eik tu, ar tik­rai pa­žįs­ti?“ Ir jis už­tik­ri­na, kad pa­žįs­ta – ne kar­tą abu "ba­lia­vo­jo".

Kai su­ra­šiau pro­to­ko­lą, pa­pra­šiau vai­ruo­to­ją per­skai­ty­ti ir įsi­dė­mė­ti, kas aš toks. Pri­si­me­la­vęs vai­ruo­to­jas net at­šo­ko.

– Drą­sa grei­čiau­siai pa­si­žy­mi ne­blai­vūs vai­ruo­to­jai?

– Drą­suo­lių pa­si­tai­ko vi­sur, ne išim­tis ir gir­ti. To­kiems pir­miau­sia kal­ta po­li­ci­ja, nes pa­ga­vo ir suė­dė gy­ve­ni­mą.

Kad vai­ra­vo gir­ti, kal­tos bū­na ir žmo­nos, su ku­rio­mis su­si­py­kę iš­gė­rė.

Kar­tais pa­tru­liai, sau­go­da­mie­si smū­gių, su vai­ruo­to­jais kal­ba­si tik už­dė­ję jiems ant­ran­kius. Vie­nas pik­tas kel­miš­kis ir ant­ran­kius nu­trau­kė. Iš­sib­lai­vęs bu­vo bai­lus kaip zui­kis, vis ste­bė­jo­si, iš kur tiek jė­gos sa­vy­je su­ra­do.

Bū­na, kad įsiu­tę vai­ruo­to­jai ir po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lių lan­gų stik­lus ko­jo­mis iš­spi­ria ir au­to­mo­bi­lius ap­ga­di­na.

Ne vi­si bū­na ag­re­sy­vūs, ki­ti ge­ra­no­riš­kai aša­ro­ja, at­gai­lau­ja. Kar­tą gir­tu­tė­lį vai­ruo­to­ją klau­siu, kiek iš­gė­rė. Iro­niš­kai pa­si­tei­ra­vau, gal gė­rė, kaip vai­ruo­to­jai mėgs­ta tei­sin­tis, „tik šim­tą gra­mų deg­ti­nės ir stik­li­nę alaus“? O to vy­ro są­ži­nin­go bū­ta, iš­pū­tė akis ir iš­le­me­no tik tris lit­rus vy­no iš­gė­ręs.

Neb­lai­vios mo­te­rys kar­tais ban­do nau­do­ti sa­vo ke­rus: ir aki­mis bliz­gi­na, ir si­jo­ną lyg ne­ty­čia pa­ke­lia. Pa­ma­čiu­sios, kad vis tiek ra­šo­mas pro­to­ko­las, pa­sa­ko vis­ką, ką gal­vo­ja.

Vai­ruo­to­jai ori­gi­na­lūs

– Ko­kius pa­žei­dė­jų pa­siaiš­ki­ni­mus at­min­ti­nai ži­no­te?

– Gir­ti vai­ruo­to­jai mėgs­ta įti­ki­nė­ti, kad ne­blai­vūs jie vai­ruo­ja ge­riau nei bū­da­mi blai­vūs. Ban­do išaiš­kin­ti, kaip ne­to­li rei­kė­jo nu­va­žiuo­ti, tik šim­tą met­rų.

Grei­čio vir­šy­to­jai tei­si­na­si sku­bė­ję pas gy­dy­to­jus, į lai­do­tu­ves, į dar­bą.

Pri­si­me­nu neį­ga­lų­jį, skrie­ju­sį 180-ies ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu. Su­lai­ky­tas ke­ly­je Šiauliai–Kelmė, kur ga­li­ma va­žiuo­ti tik 90-ies ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu, aiš­ki­no sku­ban­tis iš Ry­gos į Kau­ną, nes jam ne­va rei­ka­lin­ga sku­bi me­di­kų pa­gal­ba. Jei rei­ka­lin­ga sku­bi pa­gal­ba, ko­dėl ne­va­žiuo­ja į li­go­ni­nę Šiau­liuo­se?

– Jei sku­ba­ma, su­stab­dy­mas iš tie­sų ga­li su­ner­vin­ti.

– Be rei­ka­lo po­li­ci­ja ne­stab­do. Jei yra pa­žei­di­mas, ma­nau, vis­kas aiš­ku.

Ta­čiau yra ne tik pa­žei­di­mai, bet ir pre­ven­ci­ja. Kaip išaiš­kin­ti ne­blai­vius vai­ruo­to­jus, vog­tus au­to­mo­bi­lius, nar­ko­ti­kų, kont­ra­ban­dos ve­žė­jus, jei ne­tik­rin­ti at­si­tik­ti­ne tvar­ka?

– Su ko­kio­mis si­tua­ci­jo­mis dar su­si­du­ria ke­liuo­se dir­ban­tys pa­rei­gū­nai?

– Įvai­rių si­tua­ci­jų ke­liuo­se pa­si­tai­ko. Kar­tais bū­na taip juo­kin­ga, kad net ne­ži­nai, ką ir pa­sa­ky­ti.

Kar­tą su­stab­džiau gar­baus am­žiaus vai­ruo­to­ją dėl to, kad jis rie­dė­jo ant­rą­ją eis­mo juos­ta ir truk­dė ki­tiems eis­mo da­ly­viams. Užuot pri­pa­ži­nęs pa­žei­di­mą, vai­ruo­to­jas už­si­puo­lė, kad aiš­ki­nu jam, kaip rei­kia va­žiuo­ti, esą jis 40 me­tų vai­ruo­ja ir pa­ts ži­no, kaip tai da­ry­ti.

Dar yra va­di­na­mie­ji so­di­nin­kai. Vie­na­reikš­miš­kai tvir­tin­ti, kad jie – ke­lių siau­bas, ne­ga­lė­čiau. Ta­čiau, kai į ke­lią iš­va­žiuo­ja­ma tik kar­tą per me­tus, pa­vyz­džiui, lapk­ri­čio 1-ąją, jau­čia­si. To­kių rei­kia sau­go­tis ir pa­rei­gū­nams – stab­dant, kad neuž­va­žiuo­tų.

Į pa­gal­bą

– Ta­čiau ga­li bū­ti prie­žas­čių, kai grei­tis pa­tei­si­na­mas.

– Vi­so­kių si­tua­ci­jų pa­si­tai­ko. Prieš ge­rą sa­vai­tę ke­ly­je ties Bu­biais (Šiau­lių ra­jo­nas) su­stab­dė­me di­džiu­liu grei­čiu skrie­jan­tį au­to­mo­bi­lį. Ant ga­li­nės au­to­mo­bi­lio sė­dy­nės sė­dė­jo maž­daug dve­jų me­tu­kų ber­niu­ką ap­glė­bu­si mo­te­ris. Vai­kas bu­vo nu­de­gęs abi ran­ky­tes.

Apie ko­kią san­kci­ją kal­bė­ti, kai bran­gi kiek­vie­na se­kun­dė? Įjung­tais po­li­ci­jos švy­tu­rė­liais pa­ly­dė­jo­me tą au­to­mo­bi­lį iki Šiau­lių, ties pir­muo­ju švie­so­fo­ru jau lau­kė per ra­ci­ją iš­kvies­tas dar vie­nas po­li­ci­jos eki­pa­žas. Ne­lai­mės iš­tik­ta šei­ma pa­ly­dė­ta iki Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos.

Po ke­lių die­nų tie žmo­nės pa­skam­bi­no ir pa­dė­ko­jo už pa­gal­bą. Ma­lo­nu.

– Ar daž­nai ten­ka teik­ti pa­gal­bą eis­mo da­ly­viams?

– Pat­ru­liai, su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, vi­sa­da pa­si­tei­rau­ja, gal rei­kia pa­gal­bos. Kiek pa­dan­gų esa­me pa­kei­tę! Te­ko ir rim­čiau au­to­mo­bi­lius re­mon­tuo­ti.

Ta­čiau žmo­nės tu­rė­tų su­vok­ti, kad pa­gal­bi­nin­kas yra ir bau­džian­tis pa­rei­gū­nas. Da­bar pyks­ta­ma, kad pri­čiup­tas grei­tį vir­ši­jęs, gir­tas, pa­vo­jin­gai ma­nev­ra­vęs vai­ruo­to­jas. O gal taip jis ap­sau­go­tas nuo ne­lai­mės. Ne kar­tą ma­čiau, kad gir­to tė­vo vai­ruo­ja­ma­me au­to­mo­bi­ly­je va­žia­vo žmo­na ir vai­kai. Gal su­stab­dy­da­mas po­li­ci­nin­kas nuo ne­lai­mės ap­sau­go­jo šei­mą.

– Ne pa­slap­tis, kad ke­ly­je dir­ban­čius pa­rei­gū­nus iš­duo­da vai­ruo­to­jų so­li­da­ru­mo ges­tas – pa­mirk­sė­ji­mas ži­bin­tais. To­kia kal­ba truk­do ar pa­de­da?

– Yra mi­nu­sų, ta­čiau yra ir pliu­sų. Ge­rai yra tai, kad, pa­ste­bė­jęs su­tar­ti­nį ženk­lą, vai­ruo­to­jas su­ma­ži­na grei­tį ir ava­rin­giau­sia­me ke­lio ruo­že (pa­pras­tai to­kio­se vie­to­se ir pa­tru­liuo­ja­ma) va­žiuo­ja sau­giai.

Blo­gai, kad, pa­mirk­sė­jus, ne­blai­vus vai­ruo­to­jas, va­žiuo­jan­tis vog­tu au­to­mo­bi­liu ar­ba ve­žan­tis kaž­ką drau­džia­mo, ap­si­suks, ir nu­si­kal­ti­mas ne­bus už­kar­dy­tas. Vai­ruo­to­jai tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, gal nu­si­kal­tė­lį įspė­ja.

Bėg­liai su­gau­na­mi

– Pa­kal­bė­ki­me apie vai­ruo­to­jus, ne­pak­lūs­tan­čius po­li­ci­jos rei­ka­la­vi­mui su­sto­ti.

– Kar­tą ke­ly­je Šiauliai–Kelmė ne­sto­jo mo­to­cik­las, liau­dy­je va­di­na­ma „brit­va“. Vi­jo­mės miš­ko ke­liu­kais, lau­kais, ir pa­miš­kė­mis, kol tik Tau­ra­gės po­li­ci­nin­kai už­blo­ka­vo ke­lią.

Me­tė ta­da mo­to­cik­li­nin­kas sa­vo „brit­vą“ ir nu­rū­ko pės­čias per miš­ką. O mes su ma­ši­na iš pa­skos „fi­gū­ri­niu vai­ra­vi­mu“. Pas­kui nu­sta­ty­ta, kad mo­to­cik­las bu­vo vog­tas Ita­li­jo­je.

Ki­tą mo­to­cik­li­nin­ką nuo Kel­mės vi­jo­mės iki pat Ši­lu­tės. Vai­ruo­to­jas su­ge­bė­jo nu­siim­ti šal­mą ir pa­leis­ti, kad iš­dauž­tų po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lio lan­go stik­lą.

Dar vie­na per­se­kio­ta trans­por­to prie­mo­nė įskrie­jo į tven­ki­nį. Išt­rau­kė­me. Ir kaip ne­trauk­ti, jei, taip ta­riant, pa­tys įvi­jo­me.

Ar neuž­ten­ka pa­vyz­džių, kad pa­ti­kė­tu­mė­te, jog vi­si bėg­liai yra pa­gau­na­mi?

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder