15-ieji „Žiemos ekranai“ (I). Dabarties laiko beieškant

15-ieji „Žiemos ekranai“ (I). Dabarties laiko beieškant

Sausio 23–vasario 9 dienomis vyksta jubiliejinis, penkioliktasis, prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“. XFM radijo laidos „Kitas kadras“ vedėjas, kino kritikas Ramūnas Aušrotas tradiciškai dalinasi savo įžvalgomis. Linkėdamas žiūrovams puikios kinematografinės patirties, gerų išvadų, naujų impulsų ir pasiryžimų kažką keisti asmeniniame gyvenime, priimti paribyje esantį žmogų, išdrįsti rasti naują veikimo formą, naujų galimybių santykiams atstatyti, apžvelgia penkis pagrindinės festivalio programos „Dabarties laiko beieškant“ filmus.

„Nematomos“  

(2018, komiška drama. Rež.: Louis-Julien Petit, vaidina: Audrey Lamy, Corinne Masiero, Noémie Lvovsky. N-7)

Šis filmas Prancūzijoje sutraukė minias kino gerbėjų. Lietuvių žiūrovai jį įvertino plojimais. Paradokumentiniu stiliumi pasakojama apie benames moteris, lankančias dienos centrą. Nutinka taip, kad dėl nepakankamos šių moterų integracijos į visuomenę, prastų rezultatų jis uždaromas. Centro darbuotojos nenori pasiduoti ir sugalvoja planą, kaip padėti toms moterims grįžti į visuomenę. Socialinio realizmo drama „Nematomos“ paliečia visuomenės užribyje esančių žmonių integravimo problemą.

Dažnai sakoma, kad teologine prasme prancūziškas kinas linkęs į kairę. Šiame filme subtiliai nuskamba, jog valstybė nepakankamai pasirūpina žmonių interesais. Nuskamba ir subtili feministinė linija apie moterišką įgalinimą, ypač paskutinėje scenoje, kai moteris iškrapšto iš centro, bet jos išeina pakeltomis galvomis. Reikia tikėti, kad galima tiems žmonėms padėti. O kad tai taptų tiesa, būtina kiekvienam prisidėti. Taigi neapsiribokite tik filmo žiūrėjimu, pagalvokite, ką kiekvienas gali padaryti, kad paribio žmonės taptų visuomenės dalimi.

„Alisa ir meras“

(2019, komiška drama. Rež. Nicolas Pariser, vaidina: Fabrice Luchini, Anaïs Demoustier, Nora Hamzawi. N-13)

Man asmeniškai šis filmas – tikras saldainiukas. Gražiai dera subtilūs dialogai, puikiai susipina kasdienė kalba ir filosofinė mintis.

Filmas pasakoja apie Liono merą, išgyvenantį egzistencinę krizę (galbūt dabar reikėtų sakyti perdegimo sindromą). Jis pasikviečia į komandą jauną Oksfordo universitetą baigusią dėstytoją. Smagu, kad filmas užkėlė intelektualinę kartelę, kuri žiūrovą verčia pasitempti ir išsiaiškinti kai kurias sąvokas. O filosofijos studentui ir politikui ši juosta turėtų kelti jausmus tarsi paragavus gero vyno taurę.

Kalbant apie laiko ženklus, filme (kaip ir Lietuvoje) jaučiamas nusivylimas politika. Vis dėlto lieka sąžiningos politikos, politikos mąstymo švaros ir etikos viltis. Filosofė Alisa, tapusi mero patarėja, jaučiasi panašiai kaip Alisa, patekusi į Kreivų veidrodžių karalystę, jai tenka susiorientuoti ir neprarasti savo veido.

Iš kitos pusės tai – savotiška pelenės istorija. Filosofas yra kitoks žmogus, nelabai pritampantis prie pasaulio, o štai čia ne tik integruojasi į politinę virtuvę, bet ir sugeba tapti naudingas. Tarsi išgirstame filmo mintį, kad geriausios valstybės valdovas turėtų būti filosofas. Ją dar Platonas ir Aristotelis plėtojo. Ir režisieriui, matyt, ši mintis buvo patraukli.

Režisierius simpatizuoja kairiesiems. O šis filmas – jo bandymas sugrąžinti prarastus kairiosios politikos idealus ir vertybes. Filmą pravartu būtų pažiūrėti dešiniųjų šalininkams, kurie baiminasi kalbėti apie krikščioniškas vertybes.

„Į pasaulio kraštą“

(2018, drama. Rež.: Guillaume Nicloux, vaidina: Gaspard Ulliel, Guillaume Gouix, Lang-Khê Tran, Gérard Depardieu. N-16)

Šis filmas turi tam tikrų religinių akcentų. Žiūrima per Šv. Augustino knygos „Išpažinimai“ trajektoriją. Matome žmogų, kuris patenka į labai stiprų egzistencinį sukrėtimą ir turi apsispręsti, kokia bus jo gyvenimo kryptis. Rodomas jo apsisprendimas, nenuvedantis į laimę. Tačiau filmo paraštėse skamba Šv. Augustino „Išpažinimų“ citatos, pavyzdžiui, kas yra tikrasis gėris. Šv. Augustinas, nugyvenęs audringą gyvenimą, irgi buvo atsidūręs egzistencinėje kryžkelėje, kas yra tikrasis gėris, kuris daro žmogų laimingą. Šį filmą galima savotiškai laikyti krikščionišku filmu, nors pati perspektyva ir herojaus pasirinkimai iš pirmo žvilgsnio yra nekrikščioniški.

Istorinio filmo veiksmas vyksta Prancūzijos Indokinijoje. 1945 m. II pasaulinis karas baigėsi. Tačiau Indokinijoje jau vyksta kova tarp vietinių partizanų, subsidijuojamų Kinijos komunistinio režimo, ir prancūzų kariuomenės, bandančios sugrąžinti kolonijinę tvarką. Filmas prasideda nuo žudynių.

Egzistencinė krizė filmo veikėją priverčia ieškoti gyvenimo prasmės. Ją randa – nori atkeršyti savo brolio žudikui. Savotiška keršto istorija, tačiau režisierius bando brėžti kitokią herojaus apsisprendimo trajektoriją. Mes nežinome, ar veikėjas atranda tikrąjį gėrį. Tačiau neprikišamai matome Dievo pasiūlymus. Detalės – Komunijos dalinimo vaizdas, ant palatos staliuko gulintis „Išpažinimų“ tomelis, Hošimino katedra – atskleidžia Dievo ženklus. Rodo, kad Dievas yra arti žmogaus, kuris dėl savo sužeistumo, kamuojančio kaltės jausmo ir keršto troškimo ne visada juos pamato. „Į pasaulio kraštą“ yra pamoka, metafora ir priminimas, kad Dievas yra šalia, jis nuolat duoda ženklus, kurie gali atvesti į tikrąjį gėrį.

„Neįmanoma meilė“

(2018, drama. Rež.: Catherine Corsini, vaidina: Virginie Efira, Niels Schneider, Jehnny Beth. N-16) 

Kinuose ilgą laiką dominavo vyriškas žvilgsnis į pasaulį ir netgi moteriškus reikalus. Gerai, kad demokratijos laikais pati moteris gali parodyti, kaip ji mato pasaulį, supranta ir išgyvena savo jausmus bei kaip mato, supranta, vertina, analizuoja vyrą, jo pasirinkimus. Man asmeniškai labai gražu, kad moteris tai daro pagarbiau, nuoširdžiau, sąžiningiau, nesistengdama kitos pusės pažeminti arba nenaudodama apriorinių klišių apie galios santykius tarp lyčių, hierarchinę tvarką. Tokia, mano manymu, yra „Neįmanoma meilė“.

Negailestingas filmas, nes pasakoja apie tikrus žmonių gyvenimus. Tai – Christine Angot autobiografinio romano, nominuoto Gonkūrų premijai, ekranizacija. Režisierė C. Corsini pasitelkia „moterišką“ žanrą melodramą, pasakojančią žmonių, kuriuos skiria socialinė padėtis, meilės istoriją. Nereikia apsigauti – tai nėra pigi muilo opera. Filmas giliai panardina į pasakojimą apie moterį, kuri įsimylėjo vyrą, o jo atsakymas į meilę buvo nepagarbus ir netinkamas.

Filmas nesigilina į socialinės padėties klausimą. Per personažo pasirinkimus, charakteristiką matyti, kad vyro nemoralumas, negebėjimas ir nenoras įsipareigoti, piktnaudžiavimas moters pasitikėjimu, pasinaudojimas juo ir galia, kylančia iš meilės, lytinių santykių, kurie prikausto ir pririša žmogų. Tai ir yra pagrindinė šios neįmanomos meilės priežastis.

Dauguma vyrų, užaugusių tik su mamomis, dažnai kaltina jas dėl to, kad nėra tėčio. Žiūrėdami šį filmą jie supras, kodėl. Ir kodėl mama nesugebėjo paaiškinti, jog tėčio nėra. Jiems taps aišku, kaip mama jaučiasi. Šis filmas – gera terapinė galimybė moterims, išgyvenusioms kažką panašaus, ir proga išdrįsti savo vaikams atskleisti tikruosius jausmus. Ne ideologija ar feminizmas, bet paprastas moralinis žmogaus apsisprendimas lemia, ar meilė tampa įmanoma.

„Notre Dame“

(2019, komedija. Rež.: Valérie Donzelli, vaidina: Valérie Donzelli, Pierre Deladonchamps, Thomas Scimeca. N-13)

Kaip ir „Alisa ir meras“, tai – dar viena pelenės istorija, kinematografinė pasaka, tik su burleskos ir farso elementais. Čia Pelenė yra architektė ir vieniša dviejų vaikų mama Maudė Crayon, kuri dalyvauja konkurse Paryžiaus katedros atnaujinimui. (Įdomu, kad šiame filme atsiskleidžia archyvinė galia, t. y. matome Paryžiaus katedros vaizdus dar iki gaisro.)

Ta moteris tampa savotiška Pepe Ilgakojine: ir vaikus spėja auginti, ir dirbti. Tačiau filme jaučiamas subtilus pagalbininko – kito žmogaus – ilgesys. Juk ir Biblija sako, kad negera būti žmogui vienam. Ši labai aiški socialinė žinia apie vienišą vidutinios amžiaus moterį auginančią vaikus ir besiilginčia tikros meilės ras auditoriją ir tarp Lietuvos žiūrovų.

Iki vasario 9 d. festivalis žiūrovų laukia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Druskininkuose, Plungėje, Utenoje, Anykščiuose, Palangoje ir Nidoje.  

Visą laidos įrašą galite rasti čia : https://soundcloud.com/xfmlt/kitas-kadras-prancuzu-kino-festivalis-ziemos-ekranai-iii2020-01-24  

 

 

 

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder