Emilis Vėlyvis: vienas iš mano tikslų - įskaudinti žiūrovo sielą

„Vienas iš mano tikslų buvo įskaudinti žiūrovo sielą, kad jis, išėjęs iš kino teatro, neliktų abejingas ir su draugais, kolegomis, pažįstamais, artimaisiais, kurie irgi matė filmą, diskutuotų apie jį“, – LRT Opus laidoje „Švelnūs tardymai“ teigia E. Vėlyvis.

Pasak režisieriaus, jo darbuose atsispindi ta Lietuvos dalis, apie kurią mes ne visada kalbame su malonumu, tačiau užmerkti prieš ją akis būtų klaida. „Mano galva, pamatę ir įvertinę, pasijuokę iš to, kas yra, sumažinsime tai, ko nenorėtume, kad būtų“, – įsitikinęs E. Vėlyvis.

„Vienas iš mano tikslų buvo įskaudinti žiūrovo sielą, kad jis, išėjęs iš kino teatro, neliktų abejingas ir su draugais, kolegomis, pažįstamais, artimaisiais, kurie irgi matė filmą, diskutuotų apie jį“, – LRT Opus laidoje „Švelnūs tardymai“ teigia E. Vėlyvis.

Pasak režisieriaus, jo darbuose atsispindi ta Lietuvos dalis, apie kurią mes ne visada kalbame su malonumu, tačiau užmerkti prieš ją akis būtų klaida. „Mano galva, pamatę ir įvertinę, pasijuokę iš to, kas yra, sumažinsime tai, ko nenorėtume, kad būtų“, – įsitikinęs E. Vėlyvis.

– Emili, kaip gyvena režisierius, kai filmas pradeda savo gyvenimą?

– Priklauso nuo to, kaip filmui sekasi. Jei filmui sekasi gerai, ir režisieriui gerai, nes paleidus kūrinį gyventi savarankiškai, nebegali nieko kontroliuoti. Jis turi pats atlaikyti ir kritiką, ir šlovę, o tu tiesiog žiūri iš šono ir ploji katutėmis. Kartu liūdi, verki arba džiaugiesi.

– „Redirected / Už Lietuvą!“ atveju daugiau kritikos ar plojimų?

– Labai džiaugiuosi, kad kūrinys sugebėjo išprovokuoti diskusiją. Vienas iš mano tikslų buvo įskaudinti žiūrovo sielą, kad jis, išėjęs iš kino teatro, neliktų abejingas ir su draugais, kolegomis, pažįstamais, artimaisiais, kurie irgi matė filmą, diskutuotų apie jį.

– Emili, ne viename interviu radau pasakymų, kad kaskart, kai baigiasi visi darbai, sau prisieki – viskas, paskutinis filmas, daugiau nieko nebedarysi. Kaip yra dabar?

– Taip yra vien dėlto, kad pervargsti. Ir tai normalu, nes dirbi gana ilgai, atiduodi savo visas jėgas, dėmesį ir laiką, kurį turėtum skirti artimiems žmonėms. Gerai, kai gauni pasitenkinimą ir gerų nuomonių po premjeros. Blogai, jei būna kitaip. Ne aš vienas taip sakau. Ir prodiuseriai, ir kūrybinės komandos dalis visada sako – viskas, užtenka, baigiu filmuoti ir daugiau to nedarysiu. Bet praeina kiek laiko, vėl norisi adrenalino ir imi kitą kūrinį. Sizifo mitas.

– Sunkus amatas?

– Maloniai sunkus. Nieko lengvo šiame pasaulyje ir nėra. Tai, ką skini kaip vaisių ir kam išlieti devyni prakaitai, labai malonu. Jei dalykas gaunamas lengvai, jis gali būti ir nesuprastas. Kai įdedi daug pastangų, tada vaisius mielas širdžiai. Supranti, už ką padėjai, dėl ko padėjai, daug išmoksti. O gautą patirtį panaudoji naujam kūriniui.

– Emili, palygink „Redirected / Už Lietuvą!“ su abiem „Zero“. Kas buvo kitaip? Kas buvo sunkiau?

– Kiekvienas kūrinys yra savarankiškas ir gyvas organizmas. Iš esmės filmavimai yra panašūs, išskyrus už filmavimo aikštelės vykstančias peripetijas, kurių paprastai kaip režisierius nematau. Ateina tik gandai, nes mane teisingi žmonės bando apsaugoti norėdami, kad aš gilinčiausi į visai kitus dalykus. Negalėčiau sakyti, kad „Redirected“ buvo sunkesnis ar lengvesnis. Kaip ir negali sakyti, kad filmuoti sunkiau nei rašyti scenarijų. Ar montažo darbai sunkesni už garso darbus. Kiekvienas etapas turi savo kaifą ir savo sunkumų.

– Tu esi ir scenarijaus autorius. Kuri scenarijaus dalis yra Tavo, kuri – Jono Banio?

– Nebuvo taip, kad vienas paėmė vieną dalį, kitas – kitą. Rašydami scenarijų, dialogus, mes keitėmės nuomonėmis ir vienas kitą koregavome – stumdėme dialogus, personažus. Negalima sakyti, kad šita dalis yra Vėlyvio, šita – Banio.

– Filmas trunka dvi valandas. O kiek laiko jį kūrėte?

– Nemažai. Užtrukome gerus trejus metus. Treji metai nuo idėjos iki premjeros.

– Emili, ar prieš premjerą galvojai apie rezultatus? Nori, kad žmonės eitų?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad negalvoju. Turiu labai gerą prodiuserių komandą, nes aš pats niekada nebūnu patenkintas iki galo.

– Ko gero, negalėtum baigti?

– Taip, tai normalu. Matyt, taip yra visiems režisieriams, nes jei esi visiškai patenkintas, daugiau nieko nebelieka daryti. Net prodiuseriai iš tiesų turėtų nesidžiaugti ir sakyti „ne, dar reikia, dar“... Jie išsikėlė didelį uždavinį užkariauti pasaulį – bandys įrodyti, kad lietuviškas kinas gali konkuruoti ir svetur. Norėčiau jiems palinkėti sėkmės ir užsienyje.

– Ar yra lietuviškas filmas, kurio lauki?

– Aš visų lietuviškų filmų laukiu. Tai labai retas reiškinys, todėl negalėčiau išskirti vieno. Visi, kurie prisideda ir kuria lietuvišką kiną, jau daro didelį žygdarbį.

– Pats stengiesi kiekvieną filmą pamatyti ir įvertinti?

– Taip, jei leidžia laikas ir esu Lietuvoje, mielu noru einu, žiūriu, komentuoju, kalbuosi apie tą filmą, nes lietuviški filmai retas reiškinys. O jei jis dar skaudina žiūrovo dūšią ir nebuvo skirtas tik savai chebrai pasižiūrėti, labai džiugu. 

– Ar Lietuvoje stinga kažkokio specifinio žanro?

– Manau, kad ne. Tiesiog neturime tokios stiprios mokyklos, kad galėtume imtis tam tikrų sterilių žanrų. Mes nesame sukūrę siaubo filmų, nes jiems reikia didesnio biudžeto, pasiruošimo, išmanymo, žinių. O visi kiti nuosaikesni, mišrūs žanrai yra lengviau sukuriami. Tai lietuviai greitai įsisavina ir bando savo jėgomis kurti.

– Ar lengvai randi aktorių savo filmams? Juk mes labiau garsėjame kaip teatro šalis.

– Jei tiksliai žinai, ko nori, visada rasi. Nė vienas procesas nėra nei sunkus, nei lengvas. Jei turi tikslą, gerai žinai, ko nori, tiesiog kvieti tuos žmones, kurie galėtų tai padaryti. O tada išsirenki geriausius. Lietuvos aktoriai puikūs. Blogų aktorių nėra – aš visada taip sakiau. Yra blogi režisieriai, kurie nesugeba išsirinkti aktorių. Jei kažkas kažką ne taip filme padaro, kaltinkite tik režisierių.

– Režisieriui – daug atsakomybės...

– Kuo kaltas aktorius, jei režisierius jam parinko netinkamą personažą?

– O kokios Tavo pretenzijos?

– Didelės. Aš pats save ir savo ambicijas kartais gesinu, nes aukštai šokančius visada gamta gesina.

– Emili, kokią matai Lietuvą? Esi patriotas?

– Esu patriotas ir myliu tėvynę tokią, kokia ji yra. Ką čia daugiau pasakoti... Reikia pažiūrėti mano darbus, ir viskas bus aišku.

– Lietuva, kurią rodai filmuose, kriminalinė. Kokia Lietuvos dalis atsispindi Tavo filmuose?

– Ta dalis, apie kurią mes ne visada su malonumu kalbame ir nelabai norime ją tokią matyti. Bet ji tokia yra. Lietuviai yra visokie. Bet aš džiaugiuosi, kad yra ir kita dalis. Tik būtų klaida nematyti to, apie ką aš kalbu. Mano galva, pamatę ir įvertinę, pasijuokę iš to, kas yra, sumažinsime tai, ko nenorėtume, kad būtų.

– Iš kur imi personažus? Pvz., kunigėlį, kurį suvaidino amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas.

– Filmui „Redirected“ mes su Jonu Baniu sujungėme daugelį apie Lietuvą sklandžiusių mitų, stereotipų. Sukūrėme personažus, kurie geriausiai įkūnija tai, ko mes norėjome. O visa kita jau yra fantazija.

– „Redirected“ V. Šapranauskas suvaidino paskutinį savo vaidmenį. Kokias emocijas tai sukelia?

– Mano galva, tai vienas geriausių ir įspūdingiausių jo vaidmenų kine.

– Papasakok apie jo kurtą personažą.

– Jam žiauriai tiko ir, pirmiausia, patiko. Visada klausiu aktoriaus, ar jam patinka personažas. Jam patiko, jis lankstė jį, ne kartą klausė apie patį personažą – ar galima daugiau, ar mažiau. Mes tikrai daug dirbome, su Vytautu bene ir buvo daugiausia dublių. Vytautas labai organiškas ir jis visada nuo savęs daug pridėdavo, nors aš kartais labai aiškiai pateikiu, koks personažas yra ir turi būti ekrane. Bet Vytautas pridėdavo tikrai nemažai. Iš pradžių buvo daug klausimų, ar bus susitvarkyta su šiuo personažu. O kai atsidūrėme aikštelėje, to visiškai nebebijojau. Nežinau, kas iš Lietuvos aktorių taip taikliai galėtų viską atlikti. Neabejoju, kad daugelis ne mažiau gabūs, bet Vytautas Šapranauskas taikliai šaržavo, atidavė ir džiugesį, ir liūdesį. Ta scena nėra didelė, bet jis išnaudojo labai daug emocinių momentų ir juos labai taikliai panaudojo. Be galo džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent Vytautą. Buvo labai malonu dirbti.

– Ar pažinai Vytautą ir kaip žmogų, kaip draugą, ne tik kaip kolegą?

– Nenoriu meluoti. Mes daugiausia bendravome darbo reikalais. Aikštelėje ir už jos ribų taip pat kalbėdavome apie kiną. Asmeninių savo gyvenimo detalių neliesdavome. Vytas nemėgo apie tai kalbėti. Man atrodo, kiekvienas, pažinojęs Vytą, žinojo, kad jis apie tuos dalykus nekalba.

– Kiek aktoriams leidi improvizuoti?

– Man pačiam būtų labai sunku pasakyti. Čia aktorius galėtų atsakyti, kiek leidžiu ar neleidžiu improvizuoti. Man atrodo, kad daug leidžiu. Jie sako – ne, nedaug. Jie būtų objektyvesni.

– Radau Algio Greitai frazę: „Teko dirbti su Emiliu. Aš įsidėmėjau jį kaip žmogų, kuris filmavimo aikštelėje elgiasi kaip visiškas padugnė, kaip savo filmų personažas. Mes nesame labai gerai pažįstami. Toli gražu ne. Bet, kiek žinau iš intervų, jis pats augęs panašioje aplinkoje. Tai kokiame pragare jis turėjo augti, jei jis toks tapo.“

– Nežinau, iš kur čia Algis ištraukė. Jis, matyt, kažką supainiojo. Gal pagiringas buvo. Nežinau, negaliu net komentuoti Algio komentaro. Bet spėju, kad jis kalbėjo apie mane iš kažkur prisiklausęs.

– Kokia buvo Tavo vaikystė, paauglystė, apskritai gyvenimas, kuris pamažu atvedė į dailę ir vėliau – į kiną?

– Gimiau Vilniuje. Užaugau, baigiau mokyklą Varėnoje. Paskui grįžau į Vilnių. Baigiau Vilniaus dailės akademiją. Teko studijuoti Varšuvos akademijoje. Paskui turėjau pretenzijų Liudvigsburgo kino akademijoje. Paskui vėl grįžau į Lietuvą. Ir taip jau tas mano kelias susiklostė, kad užsikabinau už kino.

– Žiūrint filmus atrodo, kad praleidai nemažai laiko gatvėje.

– Ką nori išprovokuoti? Kad buvau chuliganas? Taip, buvau.

– Turėjai vinčesterį?

– Kiekvienas 13–14 metų bernas bando padaryti tai, ko tokio amžiaus žmonėms nederėtų. Jis visada peržengia tam tikras ribas – tai normalu. Ir man teko tą padaryti ir su draugais, ir su bendraklasiais.. Jei kažkam to nebuvo, tai jo vaikystė ar jaunystė buvo tikrai nyki.

– Sakai, kad buvai chuliganas, bet Tavo gyvenime atsirado dailė. Tarsi priešingi dalykai.

– Kodėl? Ir mene galima būti chuliganu.

– Ar vis dar tapai?

– Ne. Jau 10 metų netepu, nes sudėtinga šitas sritis aprėpti vienam – tiek kinas, tiek tapyba reikalauja visiškai atsiduoti. Negali viena šikna dviejų kėdžių apsėsti. Tiesiog mane kinas labiau traukia ir natūraliai atsisveikinau su tapyba. Nežinau, gal ateis laikas, kai kinui pasakysiu „ne“, atsisėsiu ir tapysiu.

– Kaip renkiesi muziką savo filmams? Ir apskritai kas Tau yra muzika?

– Muzika – filmo pagrindas. Renkuosi labai įvairiai. Kartais rašydamas scenarijų netgi žinau, kad toje scenoje turėtų būti tokia melodija. Paskui būna, kad filmą paguldai į montažinę ir galvoji –nepataikiau. Tada dėlioji kitaip. Muzika kuria emociją, patirština, pagyvina. Jei muzika neatlieka šitos funkcijos, ji iš esmės nereikalinga.

– Ką Tau reiškia Guy Ritchie ar Quentinas Tarantino?

– Genialūs tipai, kurie žiauriai gerai parenka muziką. Jų garso takelius dievina visas pasaulis. Q. Tarantino yra pasakęs, kad jam niekada nedirba kompozitoriai – jis jiems neleis per savo vardą tapti žymiems. Q. Tarantino yra egoistas ir godus – niekam neduoda prisiliesti prie jo pavardės ir taip išgarsėti. Jis savo filmams ima senus gabalus, juos retušuoja ir iš naujo pristato.

– Emili, o Tu kurdamas egoistas?

– Iš dalies taip. Bet tai prigimtis, kuriai negaliu daryti įtakos. Pastebiu savo egoizmą ir bandau kovoti su tuštybe. Kartais pavyksta, kartais ne. Bet iš esmės egoizmas kuriant kartais reikalingas, priešingu atveju negalėtum pasiekti tam tikrų tikslų.

– Dar vasarą pasirodė informacija, kad išskridai už Atlanto derėtis, o jei derybos bus sėkmingos, režisuosi keliasdešimties milijonų dolerių vertės filmą su pačiu George`u Clooney.

– Nežinau, iš kur tai pasigavote. Buvo, bet visai kitaip. Dabar dirbu Maskvoje su nemaža kino kompanija. Kuriame didelį serialą. Darbai eina į pabaigą, liko nufilmuoti keletą serijų ir baigti postprodukcijos darbus. Pusę metų jau praleidau ten ir dar grįžtu porai mėnesių užbaigti.

– Koks galėtų būti kitas filmas?

– Dabar dar tas laikotarpis, kai turi daug minčių ir gaudai savo paties emociją, kad pasiimtum tą idėją, kurios tikrai reikia, nes negali daryti visko iš karto. Taigi po audros reikia išlaukti kokį mėnesį ar porą, nurimti, tada pasiimti ir kažką daryti naujo.

– Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su Vinnie Jonesu?

– Turi omenyje, kaip mes jį nupirkome? Nusiuntėme scenarijų. Jam patiko. Jis sutiko dalyvauti, o paskui jau buvo techniniai reikalai. Prodiuseriai pradėjo derėtis, sutarėme sumą, ir viskas. Nebuvo sudėtinga.

– Tau įdomu skaityti kritiką?

– Įdomu – nemeluosiu. Kritikos, ypač šito filmo, iš tiesų nemažai, ir labai džiaugiuosi, kad kilo diskusija, kad vieniems tas filmas atrodė vienaip, kitiems – kitaip. Kritiniuose straipsniuose netgi atrandi kai kurių dalykų, kurių pats nematei. Kritikai – žmonės, kurie sugeba pamatyti daugiau net už pačius filmo kūrėjus.

– Vienas iš filmo herojų sako, kad Lietuvoje nėra Dievo. Ar esi religingas?

– Ne, nesu religingas. Bet turiu savo dievus.

– Kokie jie?

– Aš – kaip senas pagonis. Mes, lietuviai, – paskutinė pagonių tauta. Mes tik vaizduojame religingus krikščionis. Iš tiesų esame pagonys.

– Kokie Tavo mėgstamiausi filmai?

– Visi žino, ką mėgstu. Tai Aleksejaus Balabanovo kūryba. Labai daug išmokau iš Tomo Tykwerio, Q. Tarantino, G. Ritchie, Roberto Rodriguezo, Coeno darbų. Vieni filmai gal labiau edukaciniai, kiti mažiau, bet kūrybos ir sielų panašumo prasme man jie artimi ir daug davė.

– Koks Emilio Vėlyvio filmų žiūrovas?

– Labai įvairus, pretenzingas, šiek tiek trenktas.

Visą radijo laidoje „Švelnūs tardymai“ vykusį pokalbį su režisieriumi E. Vėlyviu rasite LRT Mediatekoje. Kitos „Švelnių tardymų“ laidos, kurioje svečiuosis režisierius Oskaras Koršunovas, klausykitės sekmadienį, sausio 26 d. 15 val., per LRT Opus.