Festivalio metu pristatoma dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais.
„Festivalio idėja kilo Lietuvos žmogaus teisių centrui. Pagrindinis festivalio tikslas – pritraukti kuo daugiau žiūrovų, atrasti temas, kurios būtų aktualios lietuviams. Todėl šių metų išskirtinė specialioji programa – filmai apie smurtą šeimoje, artimoje aplinkoje, lygiateisiškumą. Taip pat vyksta ir prevencinės diskusijos. Tačiau yra ir begalės kitų festivalio temų“, – pasakojo festivalio atstovė spaudai Dovilė Grigaliūnaitė.
Per vienuolika egzistavimo metų festivalis „Nepatogus kinas" itin išaugo. Nepaisant nekomercinio pobūdžio, renginio kūrėjai į savo veiklą kasmet įtraukia apie 15 000 žmonių. Tačiau, pasak Dovilės Grigaliūnaitės, to siekiant neapsieita ir be sunkumų: „Pradžioje festivalis buvo labai mažas, bet per 10 metų viskas smarkiai keitėsi. Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduriame – finansai. Turbūt žinote, kad mokestis už dalyvavimą yra nuo vieno euro cento – viskas vyksta aukojimo būdu, tad finansų daug nesurenkame ir nuolat reikia ieškoti būdų, kaip jų gauti – rašyti projektus, ieškoti rėmėjų“.
Šie metai festivalyje išskirtiniai - tradiciška „Žalioji“ programa tampa „Mėlynąja“. Ne paslaptis, jog šių metų festivalio spalva – sąsaja su mūsų miestu: „Žalioji programa atskleisdavo ekologines problemas, tačiau radome itin įdomių idėjų, susijusių būtent su jūra – klimato kaita, tirpstantys ledynai. Tai taip pat yra susieta ir su Klaipėda, nes Klaipėda yra Lietuvos kultūros uostas, tad ši tema šiam miestui artima“, - teigė festivalio atstovė spaudai.
Anksčiau festivalio metu buvo nagrinėjamos aplinkosaugos aktualijos – atsinaujinanti energetika, gyvūniją, miškus, tačiau „Mėlynosios“ programos pagrindinė mintis – Žemės vandenys: klimato kaita, tirpstantys ledynai, nykstanti Aralo jūra bei tiesiogiai su tirpstančių ledynų problema susijusių bendruomenių kasdienybė.
Programa sudaryta iš keturių dokumentinių filmų, kuriuos nuo spalio 25 dienos galima išvysti Kultūros fabrike (Bangų g. 5a) arba „Temoje“ (Naujojo uosto g. 3).
„Rytojaus jūra“ (2015) Kazachstanas, Vokietija: Kažkada ketvirtu pagal dydį ežeru pasaulyje laikyta tarp Kazachstano ir Uzbekistano esanti Aralo jūra sparčiai mažėja. Nykti ji pradėjo dar septintajame dešimtmetyje, tačiau per pastaruosius 15 metų vaizdas žemėlapyje ir realybėje pasikeitė kardinaliai ir tai yra ne kas kitas, o žmogaus sukeltas padarinys gamtai. Ambicinga socialistinė pramonė Aralo vandenis ėmė naudoti savo reikmėms, o to pasekmės – vietoj gyvybės pilno vieno didžiausių pasaulyje ežerų stūksanti dykuma. Režisierė Katerina Suvorova atskleidžia vietos gyventojų kasdienybę, ryžtą, tikėjimą ir kovą už Aralo jūros išlikimą.
„Kivalina“ (2016) JAV: Kivalina – tai Aliaskos kaimas, esantis vos už 209 km. nuo poliaračio. Kivalinoje vis dar gyvena nedidelė eskimų inuitų bendruomenė, kurios tyko baisus likimas – dėl sparčiai tirpstančio Arkties ledo vienai paskutiniųjų Arkties kultūrų gresia išnykimas. Klimato atšilimas sparčiai tirpdo ledus ir Kivalinos kaimas gali amžiams atsidurti po vandeniu. Režisierė Gina Abatemarco atskleidžia vietos gyventojų kasdienybę, supažindina žiūrovą su visiškai priešinga, autentiška eskimų kultūra, bei paliečia banginių medžioklės problemą. Kivalinoje šių gyvūnų medžioklė reiškia išlikimą, nes be banginių mėsos gyventojai gali maitintis tik sraigtasparniais atgabentu, maistingų medžiagų beveik neturinčiu maistu.
„Sutemų choras. Paremta Davido Monacchi „Išnykimo fragmentais“ (2017) Italija, Belgija, Ekvadoras: Tai 62 minučių filmas, kuris laikomas vienu stipriausiu dokumentinių kino patirčių. „Išnykimo fragmentais“ – tai ekoakustikos kompozitoriaus Davido Monacchi kelionė po Ekvadoro mišką Amazonės upe, kurio metu atliktas 24 valandų 3D garso įrašas. Filme girdimi garsai padengti kelionės kadrais, o viskas kartu nukelia į žmogaus rankos nepaliestus, nepakitusius ir tyra gamta alsuojančius potyrius.
„Tulė ir Tuvalu“ (2014) Šveicarija: Tai kino juosta apie skirtingose pasaulio pusėse esančias salas, kurioms gresia tas pats likimas – išnykimas dėl sparčios klimato kaitos. Tulė – sala, kurioje sparčiai tirpsta ledas ir pamažu ją skandina, o Tuvalu dėl kylančio vandens lygio gali tapti pirmąja nuskendusia šalimi ir tai gali nutikti jau greitu metu. Ta pati problema skirtingose planetos pusėse tik dar labiau paaštrina faktą, jog klimato kaita nėra vien per TV girdimas ir mūsų niekada nepasieksiantis reiškinys. Tai yra viso pasaulio problema, ir šios dvi salos, kuriose nuo seno gyvena bendruomenės jau yra ant išnykimo slenksčio, o tenykščiai minties išsikelti nepriima ir nesiruošia palikti vietų, kuriose gimė ir užaugo.
Festivalyje „Nepatogus kinas“ laukiami visi. Tai puiki galimybė iš arčiau susipažinti su pasaulinio masto problema, kuri liečia ne tik ant išnykimo ribos atsidūrusias bendruomenes. Tai liečia visus. O už įėjimą mokėti reikia tiek, kiek, jūsų nuomone, „Nepatogus kinas“ yra vertas – kaina prasideda nuo 1 euro cento.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą