Kad ir prašomas, jis niekada neleisdavo savo darbų įtraukti į konkursinę programą. Nepaisant savo penkių „Oskarų“ ir devynių BAFTA apdovanojimų, V.Alenas iki šiol mano, kad kine nenuveikė nieko tikrai reikšmingo. Tačiau norintieji patekti į meistro naujo filmo premjerą didžiulėje salėje netilpo. Į šiemetinį festivalį V.Alenas atvežė savo 46-ąjį filmą (79 metų režisierius kuria 1 filmą per metus) - „Irrational Man“, kur Ema Stoun (Emma Stone) ir Džoakinas Finiksas (Joaquin Phoenix) atlieka pagrindinius vaidmenis.
- Kodėl jūs vis dėlto atsisakote pateikti savo darbus festivalio konkursinei programai, juk jus visi tiesiog dievina?
- Ačiū. Aš žinau. Bet kam? Aš net nelabai suprantu, kodėl esu vis apie tai klausinėjamas. Jau seniai nusprendžiau, kad neįmanoma objektyviai vertinti filmo arba dar ko nors. Kodėl ir kaip keli žmonės gali nuspręsti, kas geriau, o kas prasčiau? Kas ir kur suteikė tokią teisę? Kaip galima spręsti, kuris filmas geresnis už kitą? Jie visi skirtingi ir sukurti dėl įvairių priežasčių. Kai kam motyvas yra pinigai. Kai kas nori save kūrybiškai išreikšti. O kai kas, kaip aš, filmuoja tiesiog todėl, kad šis malonumas atitraukia nuo tikrovės.
- Ir nuo depresijos?
- Be abejo. Man kurti filmus - tai laikinai pabėgti nuo negailestingo gyvenimo žiaurumo ir minčių apie neišvengiamą mirtį. Gyvenimas mus visus nužudo, argi ne? Sekina dvasią, naikina kūną. Mes visi, nepriklausomai nuo to, ką veikėme, kas buvome ir kaip gyvenome, kada nors atsidursime vienodoje, bet labai nemalonioje pozicijoje. Ir nė viena filosofijos teorija ar mokymas negali to pakeisti. Visa, ką darai, ką kuri, kada nors dings. Bet mes būtent todėl turime vertinti, puoselėti ir saugoti viską, ką turime. Tai štai, mano giliausiu įsitikinimu, vienintelis būdas išgyventi - atsitolinti nuo tikrovės. Aš atsitolinu kurdamas filmus.
- Štai jūsų naujajame filme herojus, filosofijos profesorius, o ne koks nors „blogas vyrukas“, nužudo žmogų. Pasielgia neracionaliai. O gal ne? Ką apie tai manote?
- Taip, jis pasielgia siaubingai ir tai yra rezultatas to paties pasirinkimo, apie kurį samprotauja filosofai, kurių teorijas profesorius dėsto savo studentams. Bet argi mes su jumis per gyvenimą daugybę kartų nepasielgiame - sąmoningai arba ne - kvailai, blogai, nemoraliai? Tad jo pasirinkimas nužudyti tą teisėją, kuris negailestingai sprendžia likimus, galbūt nėra beprasmiškiausias ir neracionaliausias iš visų. Galiausiai, aišku, gyvenimas sugriūva, taip pat jo mylimos moters, bet ar ne taip neretai būna visiems mums, kai netinkamai pasirenkame? Svarbiausia - kuo tiki, juk galima tikėti įvairiausiais dalykais, taip pat visiškomis kvailystėmis, bet tas tikėjimas padeda rasti gyvenimo prasmę. Juk mums gyvenimas dažnai atrodo visiškai beprasmiškas, neturintis jokios reikšmės. Todėl ir beprotiški poelgiai kai kada būna prasmingi, tiksliau, to žmogaus gyvenimui suteikia prasmės.
- Sakykite, kokie jūsų santykiai su aktoriais susiklosto baigus filmuoti? Štai, pavyzdžiui, su Keite Blanšet (Kate Blanchett), kuri vaidino jūsų filme „Džesmina“, seniai matėtės?
- Santykiai būna profesionalūs. Aš suvokiu, kad visi aktoriai ir aktorės, kuriuos pasirenku, - profesionalai. Jie ir iki manęs darė puikią aktorių karjerą, ir darys po manęs. Aš nemačiau Keitės nuo tada, kai baigėme filmuoti. Žmonės eina kiekvienas savo keliu. Visada maniau, kad mano, režisieriaus, pagrindinis uždavinys - rasti aktorius, kuriems nieko nereikia aiškinti. Jokių repeticijų ir ilgų aptarimų. Taigi mano filmų sėkmė priklauso vien nuo jų. Čia, mano požiūriu, ir slypi pagrindinė režisieriaus gudrybė - pasamdyti tinkamus aktorius. Ir leisti jiems eiti savo keliu. Netrukdyti jiems. Neblaškyti. Nesikišti į jų vaidybą. Tik viską sugadinsi.
- Kodėl jūsų filmuose žmonės visada vienas kitą išduoda? Žmonos vyrus, vyrai žmonas ir taip toliau? Dvejopi santykiai. Jums kitaip neįdomu? Ar tai tiesiog mūsų ne itin aukštos moralės visuomenės atspindys?
- O ne, žmonės ir visuomenė visais laikais yra tokie patys. Ne veltui apie tai kalba literatūra ir menas nuo Šekspyro laikų. Ir, aišku, be tos temos, apie kurią užsimenate, tikriausiai nebūtų didžiausių literatūros kūrinių - „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“, „Raudona ir juoda“. Ir filmų didžiųjų nebūtų. Liūdna būtų. Žmonės nuo amžių išduoda, žudo, meluoja.
- Sakykite, jūs, kaip režisierius, vis dar ko nors mokotės?
- Viskas labai paprasta. Po pirmųjų trijų keturių filmų sužinai ir įsisąmonini tam tikrus esminius dalykus, tam tikrus techninius momentus, susijusius su montažu, redagavimu, ir visa tai vyksta labai greitai. O paskui tuos įgūdžius arba prarandi, arba ne. Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių ir talento - turite jį ar ne.
- Ar tiesa, kad niekada nežiūrite savo filmų?
- Niekada gyvenime. Užbaigęs nė karto nežiūrėjau nė vieno savo filmo. Esu įsitikinęs, kad užeitų noras viską perfilmuoti. Kiekvieną kadrą. Bet žinau, kad tokios prabangos neturiu, neturėjau ir neturėsiu. Štai, pavyzdžiui, Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin) turėjo tokią galimybę. Ir finansai, ir laikas, ir aplinkybės jam leido daugybę kartų perfilmuoti savo filmų scenas. Kur ten - jaunystėje man nepavykdavo rasti pinigų rimtiems filmams kurti. O aš buvau labai rimtas.
- Jūs visada domėjotės filosofija, ar ne? Bet po to, kai naujausiame filme filosofijos profesorius, pasielgdamas pagal vieną iš filosofijos teorijų, vis dėlto įvykdė žmogžudystę ir sugriovė gyvenimą, ir ne tik savo, nesumanysite išmesti visų filosofijos knygelių?
- Ne. Juk jos mokslinės. Jie kuria savo teorijas - tai jų pareiga. Jose yra daug naudingo. Tiesiog tikrajame gyvenime daug daugiau niuansų, kurie ne visada atitinka filosofinius mokymus. Be to, filosofai yra iš dalies fanatikai. O fanatikai, kaip žinoma, daug lengviau pakelia gyvenimo sunkumus. Tai įrodo visa žmonijos istorija.
- Kas vis dėlto, jei ne paslaptis, vyksta su serialu, kurį, kalbama, sutikote kurti? Pasklido informacija, ir tyla...
- Ak. Tai siaubinga. Padariau baisią klaidą. Kažkodėl nusprendžiau, kad filmuoti serialą - serijas po pusvalandį - labai lengva. Nors visiškai nepažįstu to serialų pasaulio. O netrukus supratau, kad apsirikau. Ir dabar stengiuosi kaip nors susitarti ir užglaistyti visą šį nesusipratimą. Labai stengiuosi ir labai jaudinuosi.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą