Andrius Burba: Patinka svajoti apie tai, kas atrodo neįmanoma

Fotografas Andrius Burba yra iš tų, kurie drįsta svajoti garsiai. Tad ir jo idėjos - fotografuoti įvairiausius gyvūnus, ypač kates, iš apačios - įgauna pagreitį. Pvz., arklių fotosesijos metu iškasama duobė, į ją įleidžiama dėžė ir į ją įlipa fotografas. Ant dėžės uždedamas stiklas, o ant jo užlaipinamas gyvūnas. Taip vyksta kai kurios „Underlook“ fotosesijos. Ir jeigu šiame interviu fotografas kartais kalba daugiskaita, tai tik dėl to, kad prie jo idėjų įgyvendinimo prisideda vis daugiau žmonių - šiuo metu projektą kuria 5 žmonės. 

- Įdomus faktas: esate alergiškas katėms. Kaip išsivystė ta alergija ir kaip tuomet vyksta fotosesijos?

- Nuo septynerių metų auginau katę. Kartu gyvenome 12 metų. Tuomet man buvo atlikta nosies pertvaros operacija ir po pusmečio išvykau gyventi į Angliją. Nuo to laiko retkarčiais pastebėdavau, kad prasideda kažkokie keisti reiškiniai, kurių nesupratau, o dabar žinau, jog tai alergija. Manau, ji išsivystė nuo nosies pertvaros operacijos. Nežinau, ar tai įmanoma, bet kitokio paaiškinimo nesugalvoju. Dar įtariu, kad, skraidant lėktuvu į Angliją, pakylant ir nusileidžiant pasikeičia slėgis, galbūt tai bent šiek tiek galėjo prisidėti prie alergijos išsivystymo.

Neturiu iš ko rinktis, todėl fotosesijų metu vartoju vaistus, kurie sustabdo arba sumažina alergiją, tačiau turi šalutinį poveikį - dažniausiai jaučiuosi apsnūdęs. Didžiausia nesąmonė, kai nori dirbti su gyvūnais, bet esi jiems alergiškas.

- Kodėl katės ir apskritai gyvūnai? Juk buvote - esate - labiau žinomas kaip mados fotografas.

- Pats auginau katę, kates labai mėgstu, žinau, kaip jos reaguoja, ką daro ir ką joms reikia daryti. Pirma fotosesija atsitiktinai buvo kačių. Vėliau supratau, kad internete visiems įdomiausia yra katės, vaikai ir moterys. Manau, katės kaip objektas ir padėjo fotografijoms pasklisti po pasaulį. Kita vertus, su gyvūnais įdomu dirbti, kitokia patirtis, kiekvieną naują fotografuojamą rūšį atrandu iš naujo.

Fotografuodamas šunis pažinau daug veislių ir pamėgau juos dar labiau. Po triušių fotosesijos, grįžęs vakare ir žiūrėdamas nuotraukas nusprendžiau auginti triušį ir po dviejų savaičių jau jį turėjau. Dabar turiu du... Džiaugiuosi, kad dar arklio neįsigijau. Nors vieną akimirką buvo tokių minčių, bet gerai, kad jos praėjo... (Juokiasi.) Beje, esame fotografavę ir dviračius, tad fotografuojame ne tik gyvūnus, bet ir žmones, daiktus.

Čia kitas keistas dalykas iš mano gyvenimo. 9 metus stengiausi, domėjausi ir mokiausi mados fotografijos subtilybių, norėjau tapti mados fotografu. Prieš 2,5 metų neplanuotai padariau pirmąją kačių fotosesiją iš apačios. Kai išpublikavau nuotraukas internete, sulaukiau didelio susidomėjimo ir pasiūlymo išleisti fotografijų knygą. Taip viskas ir prasidėjo.

Supratau, kad man nebeužtenka nei laiko, nei vietos galvoje tiek mados fotografijai, tiek fotografijai iš apačios. Turėjau priimti sprendimą. Suvokiau, kad mados fotografų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra begalė, o fotografų, fotografuojančių iš apačios, šalyje apskritai nėra, pasaulyje taip pat nepavyksta rasti bendraminčių. Laikui bėgant, man pasidarė labai įdomu, nes tai - visiškai naujas ir neatrastas būdas fotografuoti, galima prikurti itin daug. Čia veikia visai kitos taisyklės, naudojiesi žemės trauka ir stiklu, taip gali išgauti vaizdą, kurio nėra įmanoma išgauti fotografuojant iš šono.

- Kuris iššūkis didesnis: priversti gyvūną klausyti, t. y. papozuoti, ramiai išbūti, ar suorganizuoti, kaip tuos gyvūnus nufotografuoti iš apačios?

- Šiaip nuo vaikystės mėgstu organizuoti, būdamas penkiolikos suorganizavau pirmąjį ekstremalaus sporto renginį Marijampolėje „Mari Jam 2008“. Tikras iššūkis buvo ir suorganizuoti arklių iš apačios fotosesiją, tokios dar niekas nėra daręs. Reikėjo suprasti kiekvieną galimą problemą, kiekvieną klaidą ir ją išspręsti anksčiau, kad fotosesijos dieną viskas jau būtų paruošta. Ne apie viską pagalvojome. Nepagalvojau, kad dėžės viduje reikia ventiliacijos, nes aprasos stiklas ir per jį nieko nesimatys. Organizavimo darbai buvo sudėtingesni nei pati fotosesija. Tikriausiai taip galiu pasakyti tik todėl, nes fotosesiją organizavau pats daugiau nei mėnesį, o arklių pozavimu rūpinosi visa komanda, kuri fotosesijos metu buvo virš stiklo. Labai džiaugiuosi, kad pavyko dirbti su žmonėmis, kurie gerai nusimanė, kaip padaryti, kad arklys taip pozuotų. Antraip tokių rezultatų nebūtume sulaukę.

- Ar savo triušius irgi fotografuojate?

- Fotografuoti triušius iš apačios nėra itin įdomu, nors tikriausiai daugiausia nuotraukų mano telefone yra su kuriuo nors triušiu. (Juokiasi.) Pirminė idėja įsigyjant triušį buvo fotografuoti jį iš apačios. Tik nežinojome, kad jis labai bijo stiklo ir jaučiasi susikaustęs, todėl nuotraukos neišeina labai įdomios. Dabar, kai su drauge turime antrą triušiukę, ji yra kitokio charakterio, manau, bus labiau atsipalaidavusi ant stiklo ir bus daugiau įdomių vaizdų. Tereikia sulaukti tinkamos progos.

- Jums kyla neįtikėtinai daug įdėjų, kaip galima nufotografuoti gyvūnus iš apačios. Ar visoms joms lemta išsipildyti? Kalbu apie resursus, galimybes, sveiką protą ir t.t. Tarkime, jūs norėtumėte iš apačios per stiklą nufotografuoti dramblį...

- Taip, šitaip nufotografuoti dramblį noriu. Ir manau, kol to nepadarysiu, tol nenustosiu fotografuoti iš apačios - ta fotosesija planuojama po ketverių metų. Kai pirmą kartą šovė į galvą mintis, kad galbūt vertėtų nufotografuoti arklį iš apačios, tą akimirką buvau 100 procentų įsitikinęs, jog tai padaryti nėra įmanoma. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo daugiau įvairių smulkių detalių apgalvojau. Šiandien sakau taip: jeigu pavyko nufotografuoti arklius iš apačios, neabejoju, kad viskas yra įmanoma, tereikia noro. Taigi lėtai domiuosi, ko reikėtų dramblio fotosesijai. Tikriausiai visi pirmiausia pagalvoja, kokio storio turėtų būti stiklas. Storas. Yra įmanoma sukurti tokį storą stiklą, kad jis atlaikytų dramblio svorį. Kol kas neskyriau daug laiko gilinimuisi, tačiau būdamas Londono „Tower Bridge“ radau stiklines grindis, kurios atlaiko, kaip jie reklamuoja, 6 dramblius. Man reikėtų tik vieno dramblio, tad, manau, rasiu pakankamo storio stiklą. Sunku patikėti, kad viskas yra įmanoma, nes dažnai mes neturime asociacijų, nesame matę, kaip tai yra atlikta, todėl tenka sukurti viską nuo pradžių ir tai yra sudėtingiausia dalis.

Ar visoms idėjoms lemta išsipildyti? Galbūt ne, bet tam jas ir sugalvoju, kad išsipildytų, kad jas įvykdyčiau. Idėjos kuriamos ir jos niekur nedingsta. Kadangi turime daug didesnių ateities planų, tikiu, kad jeigu ne aš, tai kiti „Underlook“ komandos nariai galbūt vieną dieną įvykdys likusias, šiuo metu sukurtas, idėjas.

- Teigiate, kad kuriate meną, ne reklamą. Tuomet kaip iš šio meno išgyvenate?

- Kiekvienas žmogus, kuriantis meną, nesišvaisto turtais. Ypač pačioje pradžioje. O pradžia buvo nebloga, viską investavome vėl. Lėtai ateina akimirka, kuomet, norint sukurti daugiau projektų, reikalingos naujos investicijos. Projektai tampa didesni ir įdomesni. Todėl mums reikalinga pagalba. Ruošiamės ieškoti rėmėjų. Kadangi projektu tikiu šimtu procentų, manau, pavyks rasti žmogų, kuris taip pat patikės ir turės galimybę jį paremti.

- Esate labai užimtas, bet štai atradote laiko pakalbėti. Kokiais planais dabar gyvenate?

- Šiuo metu organizuojame naujo kačių projekto su spalvotais fonais išleidimą. Norime viešai išleisti nuotraukas, kaip ir spalvotą drabužių liniją, spalvotas užrašų knygutes, paveikslus ant sienos ir kitokius, su projektu susijusius daiktus. Be viso to, turime dar daug idėjų ir darbų, ruošiamės rėmėjų paieškai, norime sukurti prezentaciją apie tai, ką mes darome, kaip įsivaizduojame ateitį ir kuo yra svarbus šis projektas fotografijos srityje...

2019 metų vasarą norime fotografuoti tigrus iš apačios. 2020 m. vasarą - kuo daugiau zoologijos sodo gyvūnų ir išleisti knygą. Vėliau norime fotografuoti dramblį. Tuomet - medį iš apačios. Kadangi tai nėra įmanoma, nes šaknys yra žemėje, kuri nėra permatoma, planuojame atsargiai iškasti medį su visomis šaknimis, pakelti jį su kranu, palįsti po šaknimis ir nufotografuoti. Nežinau, ar tai apskritai įmanoma ir ar tai bus gražu, bet man patinka svajoti apie tai, kas atrodo neįmanoma.

Negana to, norime turėti kvalifikuotų fotografų bent jau didžiuosiuose pasaulio miestuose, kur žmonės galės kokybiškai nufotografuoti savo augintinius iš apačios. Ateityje įsivaizduojame tai kaip fotografinį judėjimą. Toks fotografijos būdas dar nėra išplėtotas, lėtai tai populiariname ir tuo mėgaujamės.