Durų nebeatveria net Maironio vardas

Pasibaigus Maironio metams, kuriais buvo paskelbti 2012-ieji, lietuvių literatūros klasikas vėl grįžo į nejudinamus valdininkų stalčius. Nutilo anuomet, minint 150-ąsias jo gimimo metines, skambėjusi pompastika, o su ja ir valdiški pažadai puoselėti, išsaugoti poeto atminimą. Nėra pinigų! Nuolat tai girdėdama Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė nenuleidžia rankų. Didžiajam klasikui ji stato savus paminklus. Netrukus knygynus pasieks A.Ruseckaitės albumas „Maironio sodas“.

- Knygoje įamžintas toks sodas, kokį jį sodino, kūrė, puoselėjo pats Maironis. Realybėje autentikos nebus. Kodėl?

- Kai šiemet pagaliau atėjo laikas sodo rekonstrukcijai, paaiškėjo, kad ji nebus sklandi. Norėjome pašalinti senus, išpuvusius, pastatui kenkiančius klevus, tačiau negavome leidimų. Mane labiausiai nustebino, kad niekas nenori bendrauti. Juk ne vien popiergalis yra svarbu - parašiau, atsakymą gavau, ir viskas. Gal susėdus prie stalo, pasišnekėjus, pamačius paties Maironio sodintus ąžuolus, tuopas, ir tie menkaverčiai, savaime užsisėję klevai nebūtų tokie svarbūs? Bet atėjo žmogus, pats vienas kažką nusprendė, ir to pakeisti jau nebegali.

- Įsivaizdavau, kad vien Maironio vardas atveria visas duris...

- Kas yra Maironio vardas šiais laikais? Iki Maironio metų padarėme visą rūmų remontą - nuo rūsių iki stogo. Liko tik poeto butas, nes nenorėjau jo uždaryti per jubiliejinius renginius. Ir ką jūs manote? Po to jis išbuvo uždarytas dvejus metus. Vienais metais dar skyrė šiek tiek pinigų, o antrais stovėjo pusiau restauruotas ir joks Maironio vardas negelbėjo. Aš visko patyriau, kreipiausi į Seimą ir visur, kur tik įmanoma. Atsakymas būdavo vienas: Maironio butui pinigų nėra. Atidarėme jį tik pernai.

Dabar vėl ta pati situacija. Esame muziejus, ne kokia draudimo įmonė. Negalime šiaip sau laikyti tuščių patalpų, turime įrengti ekspoziciją. Bet finansavimas sustabdytas, pinigų nėra.

- Yra kažkokie logiškai paaiškinami kriterijai, pagal kuriuos pinigai tai duodami, tai atimami? Gal jūs, gerbiama direktore, nepakankamai gerai pažįstate Vilniaus koridorius?

- Investicinį projektą steigėjas (Kultūros ministerija, - red. past.) bet kada gali nutraukti - vienais metais lėšų skirti, kitais neduoti nieko.

Ne kartą Kultūros ministerijos prašiau, kad prieš skirstydami investicines lėšas atsiklaustų muziejų vadovų nuomonės, tiesiog pasikalbėtų. Didžiulės ekspozicijos projektavimui mums tereikia 54 tūkst. eurų. Žmogui tai didelė suma, bet Kultūros ministerijai - tikrai ne. Prašiau, įtikinėjau, kad negalime stovėti vietoje. „Taip taip, būtinai paskambinsim“. O tas „būtinai“ - tai atsiųsta lentelė, kurioje ties mūsų muziejaus eilute - nulis. Pastatas yra, bet jis - ne muziejus, tik tuščios salės. Kai tokia situacija, tai ir visos ikišiolinės investicijos - beprasmės.

- Ką tai sako apie mūsų valstybę, sprendimų galią turinčius valdžios žmones, kurie formuoja kultūros politiką?

- Toks požiūris, tokie veiksmai rodo kažkokį ypatingą laikinumą, paviršutiniškumą. Prarandamos vertybės - viskas taip suniveliuota, sumenkinta...

Jaučiu, kad daug kas paremta pažintimis, partiniais dalykais. Aš niekada nepriklausiau jokiai partijai, nei sovietiniais, nei šiais laikais. Aš dirbu muziejuje - galiu parengti ekspoziciją ir apie išdaviką Kostą Korsaką kaip apie literatūros klasiką, ir apie Bernardą Brazdžionį. Kai mus vis puola dėl Salomėjos Nėries, atsakau, kad muziejuje privalome saugoti ir vieną, ir kitą pusę, mums rašytojas - tai jo kūryba.

Kai reikia atlikti konkretų darbą, negelbsti joks Maironio vardas.

Bet jis veikia visuomenėje. Prieš kurį laiką Kaune, mąstant, kaip čia atgaivinti Senamiestį, buvo kilęs sumanymas toje vietoje, kur priešais mūsų muziejų stovi Maironio paminklas, įrengti požeminius garažus, patį paminklą iškeliant į sodelį. Pasipylė laiškai, skambučiai, žmonės siūlėsi apsupti Maironį gyva grandine. Esu tikra, kad iškilus reikalui jų susirinktų šimtai.

- Ir jį patį žmonių meilė, atmintis turbūt džiugintų labiau negu valdininkų prielankumas?

- Manau, dėl valdžios požiūrio jam būtų skaudu. Ir ano meto valdžia jį šiek tiek pastumdydavo. Maironis buvo parašęs tris Vytautui Didžiajam skirtas dramas, labai mėgo ir kėlė šį personažą, o Vytauto Didžiojo ordino, kuris buvo įsteigtas 1930 metais, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, negavo. Maironis ne visada buvo patogus valdžiai. Šaipėsi savo satyromis, buvo uždaras, intravertas, pakankamai vienišas, bet visada su savo nuomone. Niekas negalėjo jo užspausti, priversti mąstyti kitaip.

Šiandien, aišku, negalima tvirtinti, kad Maironis yra kiekvieno poetas. Jaunesnioji karta sako: eikit jūs su tais savo maironiais. Bet kai sprendimai priimami Vyriausybėje, ministerijose, juk kalbame ne apie šią kartą... Deja, turiu liūdnai prisipažinti, kad literatūros muziejus apskritai yra daug sunkiau suvokiamas negu, tarkim, zoologijos. Demonstruojamas menkinantis požiūris: kas ta literatūra - keli rašytojai, viena kita knyga, nuotrauka, nėra net apie ką kalbėti. O paskui kažkas ima ir pašoka, kad reikia edukacinių programų, reikia mokinti, atverti literatūros procesą - vaje, vaje!

Šitie rūmai yra restauruojami nuo 2007 metų. Jeigu surinkčiau visus raštus, kiek jų rašiau prašydama pinigų, šia tema galėčiau apsiginti disertaciją. Šiandien irgi tuo užsiimu. Kadangi ateinantiems metams nieko negavome, aš turiu pranešti Ramūnui Karbauskiui, Seimo Kultūros komiteto pirmininkui, kad visi darbai stoja, priminti ir kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson, kad neparengsime net ekspozicijos projekto...

Kiek jau esu prirašiusi, priaiškinusi, ieškojusi lobizmo tarp Seimo narių. Vienais metais, kai negavome finansavimo, prisiprašiau per pažįstamus asmenis Seime per biudžeto svarstymą inicijuoti papildomą klausimą dėl mūsų muziejaus. Vieni balsavo prieš, kiti, kuriems buvo baisiai nepatogu prieš Maironį balsuoti, susilaikė...

- Maironis yra didis tik tada, kai kažkam prireikia pademonstruoti savo paties didybę?

- Būtent. Įvairiomis progomis tas tinka. Kai kalbuosi su valdininkais, jie sako, kad viską supranta, kad Maironis - svarbu. Ir kuo nuoširdžiausiu balsu tikina: bet pinigų juk nėra. Ir taškas. Nesugebu išprovokuoti noro pasigilinti, pasikalbėti, paieškoti sprendimų, ką galima būtų padaryti, kad projektas nenutrūktų. Viskas taip formalu, šalta, nenuoširdu.

Kodėl toks nesusikalbėjimas? Iš to, kad svarbūs valstybės reikalai tvarkomi pažinčių klubuose, kad sprendimus lemia partinės simpatijos. Su dideliu rūpesčiu stebiu pokyčius mūsų vertybių skalėje. Sunku tikėtis, kad šiandien joje atsiras vietos tokioms vertybėms kaip Maironis. „Maironis paseno, nuseno, suseno“ - taip dar gyvą poetą kritikavo jaunoji karta ir norėjo jį užkasti. Gal ir dabar taip atrodo - kad jau nebeįdomu, nebereikia nei poeto, nei muziejaus.

Kai tokia situacija tęsiasi metų metus - vis vaikštau su ištiesta ranka, pradedu jaustis nepatogiai. Atrodo, tarsi pinigų prašyčiau savo sodo nameliui, o ne valstybės, visos Lietuvos turtui. Nusivylimas - didelis.

„Maironio sodas“ - poeto širdies kertelė

„Maironis buvo patyręs sodininkas. Pats sėjo, sodino, skiepijo, gydė nuo ligų, net kasė ir ravėjo. Darbas sode buvo jo hobis, ten jis galėjo atsipalaiduoti, pailsėti, sukaupti jėgų kūrybinei ir dvasinei veiklai“, - apie mažai atskleistą mūsų literatūros klasiko asmenybės pusę pasakoja A.Ruseckaitė.

Apie Maironio meilę savo paties rankomis puoselėtam žemės lopinėliui byloja ir nuotraukos. Jis labiau mėgo fotografuotis sode negu rūmuose, tad išliko nemažai autentiškų vaizdų. Juose - ir visa poeto puoselėtų augalų įvairovė. Sode derėjo visi tradiciniai vaismedžiai, uogų krūmai, bet augo ir vynuogės, saldieji kukurūzai, žieminės bulvės, obuoliukų dydžio braškės ir daugybė kitų nedažnai mūsų kraštuose sutinkamų vaisių bei daržovių. Iki šių dienų yra išlikę du Maironio sodinti ąžuolai, dvi tuopos, obelis ir jau beveik rūmus praaugusi kriaušė. Dar vieną ilgaamžę, muziejaus darbuotojų labai saugotą obelį nulaužė šiųmečių Velykų sniegas.

„Šiuos rūmus 1909 m. Maironis nusipirko kartu su didžiuliu žemės sklypu, kuris driekėsi iki pat Nemuno. Jis leisdavo čia valandų valandas, kartais su seseria Marcele ar pagalbiniu darbininku, bet labai dažnai ir vienas. Išeidavo su drobiniu paltu, kaip pats vadino, „ploščiumi“, šiaudine skrybėle, dažniausiai be pirštinių - tvirtino, kad žmogaus rankos turi būti nudirbtos“, - pasakoja autorė.

Poetas turėjo sąsiuvinį, kuriame rašė, kaip gydyti augalus nuo ligų, kuo purkšti, kaip pačiam pasigaminti tirpalą ir t.t. Šios praktinės žinios taip pat sugulė A.Ruseckaitės knygoje, tad ji bus įdomi ir šių dienų sodininkams.

„Maironio tėvas Aleksandras Mačiulis garsėjo sodininko sugebėjimais, išmanė skiepijimo subtilybes. Greičiausiai iš jo tas domėjimasis ir paveldėtas“, - spėja A.Ruseckaitė.

Gėlės taip pat buvo didelė poeto aistra. Grįždamas namo į Bernotus iš studijų Peterburge parveždavo trims savo seserims gėlių sėklų, ir pats buvo susikasęs lysvę, pasodinęs šiurpių. Kauno sodo gėlynai taip pat buvo apgalvoti, susodinti paties jų šeimininko. Aukšti žieminiai, geltonai žydintys jurginai - prie tvoros, žemos gėlės - patakėmis ir t. t. Visa tai užfiksuota prisiminimuose. Nuo pat ankstyvo pavasario gėlės puošė ir Maironio darbo stalą, jis pats sode susiskindavo puokšteles.

„Mylimiausia Maironiui buvo rūta, jis tiesiog ją dievino. Paimdavo šakelę, sutrindavo tarp savo valstietiškų pirštų, uosdavo stebėdamasis, kodėl moterys nenori rūtų kvepalų. Juk jos taip kvepia! Ir dabar čia auginame daug rūtų, kažkaip keistai jos net žiemą nenušąla“, - džiaugiasi A.Ruseckaitė.

Be senųjų sodo vaizdų, į knygą sudėta daug pačios autorės nuotraukų. Beje, būtent jos ir atvedė prie atskiro leidinio. Prie „Maironio sodo“, kuriame ir tai, ką sukūrė pats Maironis, ir tai, ką pavyko išsaugoti, atkurti A.Ruseckaitei.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“