Eglė Deltuvaitė: "Galbūt mano pavyzdys užkrės ir kitus"

Eglė Deltuvaitė: "Galbūt mano pavyzdys užkrės ir kitus"

Vos prieš porą dienų darbą pradėjo naujoji Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Eglė Deltuvaitė. Po šešiolikos metų pertraukos į gimtąjį uostamiestį grįžusi kultūros vadybininkė nesisvaido pažadais - tiesiog tikisi, kad jos ilgametė patirtis padės kuriant Klaipėdos kultūros "ekosistemos" gerovę.

Kokios pirmosios užduotys jūsų laukia pradėjus eiti naujas pareigas?

Visų pirma noriu išanalizuoti, įvertinti esamą situaciją bei apsibrėžti skubiausius ir svarbiausius žingsnius. Svarbu tęsti tai, kas yra gerai, netrukdyti dirbti kultūros profesionalams, o sykiu ieškoti būdų keisti tai, kas nedžiugina miestiečių ir kultūros sektoriaus atstovų. Turiu pripažinti, kad neturiu darbo savivaldybėje patirties, bet tikiuosi, kad komanda man padės.

Žinia, turite daug patirties viešųjų pirkimų, projektų ir programų rengimo srityje. Kuo jūsų žinios bus naudingos formuojant Klaipėdos kultūros politiką?

Jos galėtų būti naudingos, mezgant įvairius bendradarbiavimo tinklus, skatinant žmones aktyviau dalyvauti tarptautiniuose projektuose, programų tobulinimo, projektų finansavimo, darbo su auditorija srityse.

Iki šiol dirbote Lietuvos kultūros instituto ES programos "Kūrybiška Europa" biure. Kas paskatino dalyvauti konkurse į Kultūros skyriaus vedėjo vietą? Juk daugelis skundžiasi menkais atlyginimais valstybės tarnyboje.

Nors sprendimas nebuvo lengvas ar spontaniškas, jį priimti man padėjo asmeninės ir profesinės priežastys.

Myliu šį miestą, gerai čia jaučiuosi, be to, viliuosi, kad mano patirtis čia bus naudinga. Apmaudu, kad menki atlyginimai yra ne tik valstybės tarnybos, bet ir kultūros, švietimo, sveikatos bei dar daugelio kitų sričių skaudulys.

Vis dėlto smagu matyti, kad vis daugiau žmonių įsitraukia į įvairias pilietines iniciatyvas ir ima aktyviau dalyvauti valstybės politikoje. Gal ir naiviai nuskambės, bet daug kas priklauso nuo mūsų.

Gal galėtumėte apskritai papasakoti apie savo karjeros posūkius? Kokius mokslus baigėte ir kodėl pasirinkote kultūros vadybos sritį?

Bakalauro studijas baigiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, magistro - Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir politikos katedroje. Karjerą kultūros srityje pradėjau Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, vėliau dirbau VšĮ "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009", jau beveik dešimt metų vadovauju savo įstaigai, kurios veikla - fotografijos ir leidybos projektai.

Nuo 2011 m. iki šiol dirbau Europos Sąjungos programos "Kultūra" (nuo 2014 m. "Kūrybiška Europa") vadove Lietuvos kultūros institute. Nuo 2008 m. teikiu kultūros projektų ekspertės paslaugas Lietuvos ir užsienio šalių fondams ir programoms, turiu kultūros projektų vadybos dėstymo patirties.

Visa šeima mėgsta ar kuria meną, tačiau galima sakyti, kad prie mano posūkio į kultūros sritį prisidėjo sesuo Joana, kuri yra fotografė. Tuometis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus paklausė mano sesers, ar nepažįsta gero vadybininko, mokančio anglų kalbą, o ji užsiminė apie mane. Buvau ką tik baigusi bakalauro studijas, svarsčiau tęsti darbą stambius renginius organizuojančioje įmonėje, tačiau pamaniau, kad laikinai galiu padėti menininkams.

Tas laikinumas užsitęsė daugiau nei porą metų ir kardinaliai pakeitė mano įsivaizdavimą, kuo aš būsiu ateityje.

Buvęs Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis ne sykį minėjo, kad darbas yra sudėtingas, reikalaujantis daug energijos ir kantrybės. Esą uostamiesčio menininkams pinigų visuomet bus maža. Kokią jūs matote Klaipėdos kultūros bendruomenę?

Taip, tiesa, pinigų visada bus per mažai, o dalis žmonių visada bus pagrįstai arba nepagrįstai nepatenkinti. Tai natūralu ir būdinga visame pasaulyje bei visoms sritims.

Prireiks laiko, kad dar artimiau susipažinčiau su bendruomene, perprasčiau realią situaciją ir galėčiau imtis veiksmų, kurie prisidėtų kuriant Klaipėdos kultūros "ekosistemos" gerovę. Kol kas pirmas žingsnis - įsiklausyti.

Kol kas vis dar laukiama sprendimo dėl buvusio policijos komisariato pastato Jūros g. 1. Kaip vertinate menininkų bendruomenės užmojį apleistą pastatą paversti kūrybine erdve?

Esu buvusi įvairiuose meno ar kultūros inkubatoriuose, savivaldybėms priklausančiose ar menininkų valdomose kūrybinėse erdvėse Europoje ir už jos ribų. Modelių ir sprendimų yra įvairių, galima būtų įvardinti ir labai sėkmingus, ir šiek tiek liūdnus pavyzdžius. Šiuo metu man trūksta informacijos, kokią konkrečiai viziją turi bendruomenė, apie kokį veiklos ir finansavimo modelį yra galvojama, kokie yra miesto lūkesčiai, kad galėčiau išsakyti savo poziciją.

Esate klaipėdietė, vėliau išvykote į sostinę. Po kiek metų grįžote į Klaipėdą? Ko čia labiausiai pasiilgote?

Grįžtu po bene šešiolikos metų - tiek ištvėriau be jūros ir tos ypatingos, laisvos Klaipėdos atmosferos. Įsiminė man vieno pažįstamo atsakymas, kai svarsčiau, kodėl čia taip gerai jaučiuosi. Jis pasakė, kad kitaip ir negali būti, juk čia - mano namai.

Į Klaipėdą po daugelio metų grįžo ir ką tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorės pareigas pradėjusi eiti Laima Vilimienė. Dabar - jūs. Ar pažįstate ir kitų sostinėje ar užsienyje gyvenančių klaipėdiečių, kurie taip pat mąsto apie grįžimą į gimtąjį miestą?

Ne, neteko girdėti, tačiau pažįstu vilniečių ir kauniečių, kurie norėtų gyventi ir dirbti Klaipėdoje. Beje, kai apie savo ketinimą dalyvauti konkurse kalbėdavau su kolegomis ir kitų kultūros organizacijų vadovais, nė vienas nenustebo, atvirkščiai, - apie Klaipėdą atsiliepdavo itin pozityviai, tad galbūt mano pavyzdys užkrės ir kitus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder