Pasakose atgyja paveikslų personažai

Pasakose atgyja paveikslų personažai

„Kūrybiškumas ir inovacijos – du svarbiausi veiklos aspektai vaiko brendime. Dailė ugdo kūrybiškus problemų sprendimų būdus, o tai – labai svarbu šiandieniniame pasaulyje. Vaikai, kurie auga su skaitmeninėmis technologijomis, naudoja jas kaip priemonę savo kūrybiškumui reikšti“, – taip meno reikšmę vaikui pabrėžia Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos grafikos ir piešimo mokytoja ekspertė, dailininkė Rima Baukaitė. Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija rengia tokias edukacines programas, dažnai tam pasitelkdama skaitmenines technologijas.

Viena iš galerijos veiklų – edukacinis šviečiamasis darbas, supažindinimas su menu. Tai įvairūs kultūriniai renginiai bei edukacinės programos visų amžiaus grupių žmonėms.

Galerija yra vardinė, didžioji dalis eksponuojamų kūrinių – Prano Domšaičio. Dailininkas kilęs iš Mažosios Lietuvos, daugiausiai tapė ekspresionistinius paveikslus. Po jo mirties darbai buvo nupirkti iš žmonos ir pradėti dovanoti Lietuvai.

„Labai smagu, kad žmogaus, kuris keliavo po visą pasaulį, gyveno Pietų Afrikos Respublikoje, darbai sugrįžo pas mus į Lietuvą, tai beveik stebuklinga istorija“, – žavisi Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė.

Paprastai į galerijos rengiamas edukacines programas atvyksta vaikai nuo trejų metų, tačiau vyr. muziejininkė Vaidė Gaudiešiūtė tikina, jog jauniausias galerijos lankytojas buvo dvejų.

„Užsiėmimuose sulaukiame ne tik vaikų, bet ir senjorų. Programų metu jie taip pat susipažįsta su ekspozicijomis, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse. Lankytojus drąsiname pabandyti kurti, lipdyti, tapyti. Mes nemokome piešimo technikos, užsiėmimų tikslas – pajusti meną, atsipalaiduoti, daryti tai savo malonumui“, – teigia K. Jokubavičienė.

Kas muziejuje gyvena?

Paklausus, kodėl buvo pradėtos rengti edukacinės programos vaikams, K. Jokubavičienė atsako, jog iš pradžių mažiesiems lankytojams muziejus gali pasirodyti svetimas ir nesuprantamas, tačiau pateikus kitą galerijos lankymo formatą, vaikai įtraukiami į muziejaus ekspozicijas, sudominami.

Edukacinės programos „Pasakos muziejuje: kas muziejuje gyvena?“ pradžioje vaikai pasivaikšto po muziejų, taip susipažįsta su nauja aplinka, vėliau klausosi pagal muziejaus ekspoziciją sukurtos pasakos. Tuo metu rodomos skaidrės, kuriose vaizduojami pasakoje minimi meno kūriniai, pasigirsta įvairūs garsai, jie atkreipia vaikų dėmėsį bei sudomina juos.

Pirmosios pasakos buvo sukurtos pagal galerijoje esančią Prano Domšaičio ekspoziciją. Jo kūriniuose nutapyta daug gyvūnų: karvyčių, arkliukų. Pasakoje „Kaip asiliukas draugą susirado“ pagrindinio veikėjo asiliuko gyvenimas siejamas su tapytojo – kaip P. Domšaitis keliavo į Afriką, taip ir pasakoje jo nutapytas personažas ten vyksta.

Girdint pasakas auga susidomėjimas menu

 „Pasaką sekame dialogo principu, siekiame vaikų dalyvavimo, kalbiname juos, stengiamės įtraukti į pokalbį. Tada vyksta kūrybinės dirbtuvėlės, kurių metu vaikai patys kuria savo knygeles, remdamiesi matytais kūriniais lanksto, lipdo, daro skulptūrėles, žaidžia. Po kūrybinių dirbtuvėlių vaikai eina į muziejų ir stengiasi atpažinti matytus kūrinius“, – pasakoja K. Jokubavičienė.

Vienas iš svarbiausių tokios edukacijos tikslų – pripratinti vaikus prie muziejaus, kad jame nesijaustų nejaukiai, būtų susipažinę su kai kuriomis ekspozicijomis. Klausydamiesi pasakos vaikai lengviau priima informaciją, geriau ją įsimena.

R. Baukaitė mano, jog menas padeda vaikui atitrūkti nuo realybės, suprasti daugiau, nei pasaulis leidžia. Ji įsitikinusi, jog menas daro žmogų geresnį, tobulina jį kaip asmenybę, o kurdami mokiniai ruošiasi savarankiškam gyvenimui.

„Šios pasakos padeda vaikams ir psichologiškai, rodo, kaip reikia kovoti prieš blogį, nepasiduoti nelaimėms. Vaikai susipažįsta su menu, netgi atvykę po kelerių metų prisimena rodytus kūrinius, patys pasakoja apie paveikslus. Mums svarbu, kad išėję iš muziejaus mažieji atsimintų tai, ką pamatė“, – tikina V. Gaudiešiūtė.

„Pasakų klausymas leidžia vaikams atsipalaiduoti, pajausti, kad muziejaus salės gali būti įdomios ir suprantamos, kad muziejuje gyvena paveiksluose vaizduojami personažai. Sekamose pasakose yra ir emocionalių, jautrių momentų, didaktinių motyvų, dėl to mažieji lengviau priima informaciją. Kūriniuose atpažinę įvairias Klaipėdos vietas, tolimus kraštus, vaikai pasijunta savi, taip susidomi ir dailininkais, jų gyvenimu, susipažįsta su dailės rūšimis“, – priduria K. Jokubavičienė.

Sidebar placeholder