Meilės eliksyras - liaudžiai
"Kolektyvo branduolys jau buvo sukurtas, kol 1987 metais įgavo valstybinį statusą", - sakė 1956 metais vienintelės Pabaltijyje įkurtos liaudies operos buvęs vadovas, profesorius, chorvedys ir dirigentas Kazys Kšanas.
Pirmuosius 15 metų teatre žmonės dirbo ne už atlyginimą, o iš entuziazmo, buvo vos keli etatai, tačiau kiekvienas spektaklis miestiečiams buvo įvykis. Su pirmu spektakliu pagal S. Rachmaninovo muziką "Alekas" vykta į gastroles Liepojoje, Kaliningrade, Vilniuje. Antrasis - Štrauso operetė "Čigonų baronas", kuriame dainavo solistas Virginijus Noreika, susilaukė šalies kultūros veikėjų palaikymo. Žymūs Rusijos, Estijos atlikėjai, net nesiderėdami dėl honorarų, atvykdavo padainuoti spektakliuose, nes jiems buvo įdomu, kad entuziastai imasi statyti tokius sudėtingus veikalus. Idant dainininkai būtų gracingi ir įtaigūs scenoje, rūpinosi aktorius Vytautas Paukštė, teatro pedagogė Elena Savukynaitė.
"Buvo nelengva. Žmonės, grįžę iš darbų, repetavo grupelėmis, ir repeticijos trukdavo iki vidurnakčio. Jeigu kuris pagrindinis atlikėjas būdavo išvykęs skaityti paskaitos į Maskvą, man tekdavo per repeticiją dainuoti jo partiją. Tuometinė miesto valdžia ateidavo į kiekvieną premjerą, dalyvaudavo banketuose, ypač jeigu juose būdavo Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas ar Eduardas Kaniava. Ir geranoriškai padėdavo. Paradoksas, bet dabartiniai kostiumai ir dekoracijos yra skurdesni už tuos, kuriais tuomet puikavomės", - sakė K. Kšanas.
Profesorius tikino mylėjęs žmones, kurie anuomet nežinojo, kas yra kūrybinė krizė. Kartais "patepdavo" balso stygas kava su brendžiu, bet - saikingai. Liaudies opera atsisveikino Ž. Ofenbacho opera "Hofmano pasakos", kur buvo sutelktos visos kelių dešimtmečių kūrybinės pajėgos.
"Man buvo įdomu stebėti talentingus žmones, ir prognozuoti, kas iš jų išeis. Paprastai atspėdavau", - sakė pokalbininkas, kurio šiuo metu vadovaujamame "Klaipėdos" chore dainuoja dalis buvusių liaudies operos artistų.
Susieti neregimų gijų
"Mūsų artistai - talentingi, didžiadvasiai, ir nors tarpusavyje konkuruojame, čia niekada nebuvo vapsvų lizdas", - juokavo solistė Jadvyga Grikšienė, per tris dešimtmečius sukūrusi daugiau kaip 60 vaidmenų.
Dainininkė įsitikinusi, jog gali tiksliai it skalpeliu rėžti ariją, tačiau būsi niekas, jeigu neturėsi to neapčiuopiamo kažko, kas yra daugiau už profesionalumą. Balsas - lepiausias, trapiausias instrumentas, kurį gali "lankstyti" kaip vielą ar spindulį. Net nusivaliusi grimą ji dar ilgai jaučiasi taip, tarsi kito žmogaus kraujas srūtų jos gyslomis, kita širdis plaktų krūtinėje.
"Nors susikaupė nuoskaudų ir kartėlio, nes artistas yra pažeidžiamas, atlaidumo - kur kas daugiau. Ne gūdi scena ar dulkėti grimo kambariai kuria vaidmenį, o žmonės", - sakė solistė, labiausiai mėgstanti atlikti motinų vaidmenis, nes jie geriausiai atskleidžia vidinį grožį, žiaurumą ir dramatizmą.
"Jeigu žmogus galvoja apie atlygį daugiau nei apie virtuoziškumą, tegu neprievartauja savęs. Ačiū Dievui, orkestro muzikantams užtenka orumo, noro ir profesionalumo. Mes artimi kaip pilotai, ilgas valandas praleidę debesyse", - sakė trombonininkas, orkestro administratorius Steponas Sugintas, kuris perka muzikos instrumentus ir rūpinasi jų būkle. Žinia, kiekvienas muzikantas savo instrumentą laiko svarbiausiu, net be tūbos, kuri tik kartą spektaklyje pasako "bum", neliktų orkestro.
"Mūsų gyvenimo pilnatvė priklauso ir nuo vadovo. Matėme "pasikėlusių", kurie ne statė, o griovė ir kiršino žmones. Muzikos proto bokštu laikau dirigentą Vytautą Lukočių. Šis dirigentas turi "kalbančias" rankas, raiškią mimiką, tarp jo ir orkestro nusidriekia nematomos gijos, iš kurių audžiama muzika", - sakė S. Sugintas.
"Galėtume dainuoti ir jūros dugne"
"Mūsų teatras turi daug daugiau pranašumų ir galimybių negu dramos teatras, nes šiame šokis, dainavimas ar muzikavimas daugiau yra priemonė personažo charakteristikai atskleisti. Nepakanka vien aktorinio meistriškumo. Čia jungiasi visos meno sritys - visa gausa, svarumu ir svarbumu", - sakė Muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys. Dabar čia dirba apie 240 kūrybinių ir kitų darbuotojų.
Anot vadovo, kiekvieną renginį, net kameriškiausią, galima pavadinti svarbiu ir dideliu, o vieno atlikėjo pasirodymas - dvasingumo versmė. Per 25 metus kiekviena nauja sukurta programa buvo reiškinys.
"Šiandien pažiūrėjus į didelę dalį miesto kultūros įstaigų ir organizacijų matyti, jog dauguma sunkmečiu išgyvena nuomodami patalpas ir savo veiklą vykdo pakviesdami kokį abejotinos vertės komercinį teatrą, nesvarbu kokio stiliaus muzikantus. O mūsų teatras nuolat pats kuria produktą", - sakė vadovas, paklaustas, su kokiomis problemomis susiduria teatras. Jam skaudu, kad miestelėnai nepagalvoję priekaištauja, esą muzikinis teatras yra nepakankamai originalus, nespėja žengti su laiku. Kūrybinei komandai trūksta "žmogiškųjų išteklių": kad jų būtų, reikia stabilesnio finansavimo.
"Versdamiesi per galvą, dėkingi visuomenei už paramą, gautą labdaros koncerto metu, laukiame naujų namų, kur bus normalios darbo sąlygos, ir žiemą nekalensime dantimis šaldami, - kad galėtume kurti MENĄ. Kai kuriems žmonėms būtų žavu, kad teatras iškiltų ant vandens. Mėgstu pajuokauti, kad mes mielai įsikurtume ir po vandeniu, į kurį patektume tuneliu, toks teatras būtų vienintelis pasaulyje", - šmaikštavo Ramūnas Kaubrys.
"Naujų specialistų ateina nedaug, nes neturime etatų. Tačiau žėri jaunų profesionalių atlikėjų žvaigždynas: Mindaugas Rojus, Tomas Pavilionis, Judita Butkytė. Bet labai norėtume trupę atnaujinti, ir dėl to jau antri metai aš "bombarduoju" Kultūros ministeriją. Eilę metų stebiu, kad visi Lietuvos profesionalieji teatrai turėjo galimybę įlieti šviežio kraujo į savo būrį", - sakė vadovas.
"Teatro vizija - plati tema, neteisinga būtų atsakyti keliais žodžiais. Repertuarą sudarydami vadovaujamės principu: įvairovė, originalumas ir aukštas meninis meistriškumas. Šiais laikais aplinkui organizuojami projektai, tai yra: greitai susibėgom, greit padarėm. Prisiminkime, kaip garsiojo Stanislavskio spektakliai buvo ilgai statomi, apmąstyti, išgryninti. Mes esame repertuarinis teatras, ir mūsų tikslas, kad statomi spektakliai išgyventų bent keletą metų, norime žanrų įvairovės - operetės, oratorijos, šiuolaikinio šokio spektaklio, miuziklo, nors statyti vien operas būtų lengviau", - sakė R. Kaubrys, kuriam svarbu nenušluoti to, kas sukurta prieš jį dirbusių vadovų ir laikytis laiko patikrintų tradicijų. Todėl gyvuos "Muzikinio rugpjūčio" ir "Jaunųjų talentų" festivaliai, - jie teatrą daro išskirtinį.
Žiūrėti Klaipėdos muzikinio teatro atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Iki šiol negali pamiršti jaudulio ir ašarų anykštėnų akyse, kai šiems paprašius nuvežė Giedriaus Kuprevičiaus operą "Veronika", pastatytą 100 metų praėjus nuo to laiko, kai Vienuolis parašė šį apsakymą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą