Agnė Šataitė: "Nebijau atsiremti į maldą, į Kristų"

Agnė Šataitė: "Nebijau atsiremti į maldą, į Kristų"

Už 2014 metais teatre sukurtus pagrindinius vaidmenis geriausia aktore pripažinta Agnė Šataitė. Per kovo 27-ąją surengtą Teatro dienos šventę garbingą apdovanojimą - "Auksinį scenos kryžių" - ji pelnė už Severiutės vaidmenį spektaklyje "Dėdės ir dėdienės" ir Serafimos Iljiničnos vaidmenį spektaklyje "Savižudis". Abu spektakliai pastatyti valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

"Auksinio scenos kryžiaus" laureatę pakalbino Eltos korespondentė.

- Agne, ar kai jums pasiūlė Severiutės vaidmenį, nereagavote į tai skeptiškai - ką čia, lietuvių klasika, visi tai žino ir spektaklis niekam nebus įdomus?

- Ne, tokios reakcijos nebuvo. Tiesiog kūrinys seniai, dar mokykloje, skaitytas. Tiksliai neatsimenu, kiek tą kūrinį skaičiau. Matyt, ištraukas, kadangi mokyklos programoje jos buvo taip sukomponuotos - kaip kaimo vaizdai. Tuo metu tikrai tai nebuvo kažkas žavingo.

Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas jauniesiems režisieriams buvo pasakęs: "Ieškokite lietuvių literatūros, statykite ją". Ir kai Gabrielė (spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė, - ELTA.) man pasakė: "Agne, būsi Severiutė, paskaityk "Dėdes ir dėdienes", labai apsidžiaugiau. Labai norėjosi dirbti, kurti, o su Gabriele - ypač. Atsiverčiau tą Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį ir perskaičiau. Ir pirmiausia visu grožiu man atsivėrė Mykoliuko istorija. O kai pradėjome dirbti, repetuoti, visu grožiu išsiskleidė Severiutės paveikslas ir jos drama. Jos likimas atsivėrė.

- Ar lietuvių teatre turėtų būti daugiau nacionalinės klasikos pastatymų?

- Manau, kad taip. Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, kad teatre lietuviškos dramaturgijos trūksta, ir ypač - šiuolaikinės. Labai džiaugiuosi už Mindaugo Nastaravičiaus laimėjimą (geriausias 2014 m. dramaturgas, - ELTA.). Mačiau jo pjesės "Demokratija" pastatymą Nacionaliniame dramos teatre, labai patiko. Džiugina, kad vis dėlto atsiranda tų lietuvių autorių. Norėtųsi, kad jų būtų daugiau, kad mes ieškotume savojo identiteto, savęs ir nebijotume to rodyti scenoje.

Gal su tais kūriniais atsitiks taip, kaip atsitiko su "Dėdėm ir dėdienėm" - jis tapo anšlaginiu spektakliu. Žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros. Žinau, kad ir Jono Vaitkaus spektaklis pagal J. Tumą-Vaižgantą "Nebylys" Šiaulių dramos teatre taip pat sulaukė puikių vertinimų. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką mes turime.

- Mažajame teatre dirbate penktą sezoną. Ar turite svajonių vaidmenį, kurį norėtumėte suvaidinti?

- Ne, neturiu. Labai įdomu, kaip tave režisierius mato. Arba kokį nori tave pamatyt. Kai gauni vaidmenį ir gali prie jo priartėt, labai svarbu sukurt jį savo vaizduotėje kaip svajonių vaidmenį.

- Atsiimant "Auksinį scenos kryžių", be padėkų artimiesiems, iš jūsų lūpų nuskambėjo toks sakinys: "Dėkoju Viešpačiui už galimybę eiti kūrybos keliu".

- Visų pirma aš esu tikintis žmogus, esu katalikė. Augau katalikiškoje šeimoje Panevėžyje. Ir tiesiog jaučiu Viešpaties globą. Jeigu kartais ir sudvejoju, visuomet prisimenu šventosios Teresės žodžius: "Nebijokite pasakyti gerajam Dievui, kad jį mylite, net jeigu to ir nejaučiate". Jaučiu jo globą. Jaučiu jo meilę ir pagalbą, kai reikia. Nebijau atsiremti į maldą, į Kristų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder