"Akmenys - žemės žvaigždės ir ramybės bokštas"

"Kokią dvasią iš savęs akmeniui įliesime, tokią jis atspindės" - mano knygos "Amžinybės portretai. Daktaro Vaclovo Into pasaulis" autorius skuodiškis Edmundas Untulis.

Per ilgus metus susikaupė jūsų interviu su Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėju V. Intu, liko tik sudėti į knygą. Kas suvedė su fotomenininku Algiu Darongausku, kaip vertinate bendraautorystę?

Su Algirdu Darongausku akis į akį susitikome tik prieš pirmąjį knygos pristatymą Skuode. O iki tol buvau pažįstamas tik su jo fotografijomis, kurias man prieš porą metų atsiuntė knygos leidėjas Antanas Stanevičius ir paprašė joms parašyti literatūrinius tekstus. Algirdo nuotraukos buvo itin iškalbingos, todėl su jomis dialogą užmegzti pavyko iš karto. Pažvelgi į nuotrauką, ir ji iš karto prabyla į tave.

To akmeninio šventraščio mintis, persunktas savita filosofija, rašėte įkvėptas akmens pavidalo, ar remdamasis gemologijos mokslo žiniomis?

Filosofinių legendų tekstus man tarsi diktavo kokia nematoma būtybė, kuri rašymo metu buvo šalimais. Tai, matyt, lėmė ypatingas A. Darongausko nuotraukų dvasinis magnetizmas. Todėl nereikėjo laukti įkvėpimo valandėlių. Užtekdavo sėsti prie popieriaus lapo, atradus laisvą akimirką nuo kitų darbų, ir malonus kūrybos aktas prasidėdavo. Rašant kito žanro kūrinius būdavo kebliau pajusti kalbos ritmą...

Kaip paaiškintumėte mintį: "Žmogui nėra tikresnio draugo už akmenį"? Koks jūsų paties santykis su juo? Yra tautos pasakymas: "Nešiojasi akmenį užantyje"; jame esti ir blogio?

Jeigu akmuo žmogui nebūtų draugas, žmogus, guldamas amžino pogulio žemėn, neužsiklotų akmeniu... Iš akmens žmonės statė šventyklas, tvirtoves. Brangesniais puošėsi, gražesniais puošė savo namų aplinką. Iš akmens kalami paminklai žmonėms, kurie savo atkaklumu, tvirtybe bei didybe tapo sektinu pavyzdžiu visuomenei. Kaimo žmogus akmenis kasmet kantriai nurenka iš laukų, iš jo kala girnas... Tiesa ir tai, kad blogo žmogaus rankose akmuo virsta piktos dvasios įrankiu. Kokią dvasią iš savęs akmeniui įliesime, tokią jis atspindės. Mosėdžio akmenys ypatingi tuo, kad jie visi Vaclovo Into ir jo bendražygių dėka liko gerosios dvasios palytėti. Todėl jie ir spinduliuoja šviesą.

Sovietmečiu buvo stengiamasi jėga sunaikinti Viliaus Orvido akmenų sodybą. Mosėdžio akmenynas paliktas ramybėje. V. Intas buvo lankstus diplomatas?

Painus klausimas. Gal sovietmečio mankurtai V. Orvido sodyboje bijojosi Dievo veidų, Kryžiaus ženklų bei kitų šventenybių portretais pažymėtų akmenų, nes tarp jų nerado vietos šėtono portretui? Gal todėl jie gviešėsi nuo žemės paviršiaus nušluoti šią karalystę? V. Into akmenų karalystėje dauguma akmenų saugojo pirmapradę savo esybę. Gal todėl sovietiniai barbarai, teturėdami "kvadratines" smegenis, neįžvelgė juose pavojaus savosios imperijos pamatams.

Esate žinomas senųjų savo krašto tarmių sergėtojas. Ką rašote apie žmones?

Pasakas, komedijas, dramas bei tragikomedijas žemaitiškai rašau beveik nuo penkiolikos metų. Jų yra beveik trisdešimt. Šie kūriniai skirti scenai, atgyja tik joje, todėl skaitymui nelabai dera. Žemaitiškų pjesių Skuodo kultūros centro Žemaičių teatre pastatyta per dvidešimt. Pjesėmis susidomėjo ir kiti Žemaitijos mėgėjų teatrai. Kovo 26 dieną skuodiškiai pamatys dvi premjeras - juokingą trilerį jaunimui "Sumauts pagruobėms" ir lyrinę komediją "Neiprasta duovėna". Ką tik pradėjau rašyti aistrų dramą "Veidruodė šokės", kurioje bus pasakojama kalėjime ilgam laikui atsidūrusios moters gyvenimo istorija. Kol širdyje tebekirba ugnelė, o galvoje debesys skrajoja, tol krebždensiu nebuitiniuose arimuose. O paskui kas dėsis, matysiu.

Ivona ŽIEMYTĖ

KATARSIS

 " - Patylėk, žmogau... Mano grožis būtų niekas, jei jo negaubtų ir neglostytų žydruma... Aš esu aš, o žydruma - iš Viešpaties, kurį ne kiekvienoj šventovėj rasi... Ta žydruma nuplauna samanas ir kerpes... agresiją, pavydą, godumą, puikybę kvailą bei neapykantą naikinančią... ir visas kitas šio pasaulio purvuose besimurdančias bjaurybes... Ta žydruma tau bus nepasiekiama, jei sostai ir turtais perkrauti urvai, o ne dangaus gelmės vilios tave... Bet tu prisėdai mano kaimynystėj ir žydrumą ramiai stebi nuo jos apakt nebijančiom akim... Pabūsiu tavo sielos apsivalymas... nes Viešpats Būtį lipdė iš akmenų, metalų, rūgščių, šarmų, dujų, tamsos, šviesos ir Šventosios dvasios, kuri nenugalima plazdena virš pragaro ir dangaus platybių... Tai ji mums sukūrė Paukščių Taką, Andromedos Ūką, pasaulių branduolius, pragaro ratus ir mirtingųjų viltį - rojų... Neraginu tavęs atsiversti iš to, kuriuo buvai - į tą, kuriuo nebūsi... Įbriskime mintim ir vaizduote kartu ton žydrumon, kuri be žodžių kalba... Ir žydrumas mus apvalys..."

Edmundas UNTULIS