Tą savo jubiliejinį vakarą kaunietė Maironio literatūros muziejuje skaitys poeziją, kurią labai mėgsta. Šį sykį ji savo įsimintinu ramiu ir raiškiu balsu skaitys poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės eiles. Save Doloresa laiko aktore, skaitove, o ne rašytoja ir dar mėgsta akcentuoti, kad ji nėra „nacionalinė vertybė“, nors apdovanojimų už puikiai atliktus vaidmenis nemažai.
Aš nebūčiau aš
Prieš pat jubiliejinį gimtadienį D.Kazragytei vėl atsivėrė Kauno dramos teatro durys. O jas ji buvo užtrenkusi prieš 10 metų. Aktorė pakviesta vaidinti spektaklyje „Astrida“ pačią rašytoją Astridą Lindgren.
Ar toji žinia prieš pat jubiliejų - likimo ir paties teatro dovana aktorei? „Sakyčiau, kad ne dovana, o prievolė... Aš juk paprasčiausiai negaliu atsisakyti tokio pasiūlymo. Neturiu teisės, ypač kad spektaklis skirtas vaikams. Tai vaidmuo, kuriame nereikia draskytis, išgręžti save ar atvirkščiai - vaidinti kokiame paviršutiniškame šlamšte, kur daugiau kalbama apie tai, kas yra žemiau juostos. O atsisakyti A.Lindgren vaidmens būtų nepagarba vaikų ir mano pačios mėgstamai rašytojai“.
Doloresą artimiausi draugai vadina ne šiuo tėvų duotu ispanišku vardu, kuris reiškia sopulingoji, o paprasčiausiai Risa. Moteris nuoširdžiai prisipažino, kad jai įstrigo į širdį kažkieno jau išsakyta mintis, jog atėjo toks laikas, kai ji nieko netrokšta ir nieko, kas būta gyvenime, neatmeta.
„Jei būčiau sutikusi vaidinti visur, kur man siūlė, tai aš nebūčiau aš, - sako aktorė. - Prieš šešerius metus Sigitas Račkys man pasiūlė vaidinti spektaklyje „Duburys“ pagal Romualdo Granausko apysaką Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vaidinau su malonumu. Nežinau, ar tas nuostabus spektaklis dar išliko repertuare, nes niekas man dar kol kas neskambino ir nekvietė, kad turiu atvykti...“
Tas pats S.Račkys kvietė aktorę vaidinti seriale „Moterys meluoja geriau“, bet, nenorėdama jo įžeisti, aktorė sumelavo, kad ji šiuo metu ne Lietuvoje, paskui - kad dar neparvažiavo, o titruose kurį laiką šmėžavo jos pavardė. D.Kazragytė džiaugiasi išsisukusi be ilgų atsikalbinėjimų ir paaiškinimų. „Atsisakau panašių pasiūlymų ne iš išdidumo, o todėl, kad aš eičiau į tuos menus tik tada, jeigu iš tiesų mirčiau iš bado ir skurdo. Nenoriu nieko įžeisti, bet vis dėlto tuose serialuose jokio meno nėra. Pamenate, ir Regimantas Adomaitis, nusifilmavęs kažkokiame seriale ar net reklamoje, yra pasakęs, kad žengė tokį žingsnį tik dėl to, kad reikia pinigų“.
Bet šių metų vasario mėnesį aktorė nusižengė savo nuostatai... „Jaunas režisierius Artūras Žukauskas, mano mokytojo Vytauto Čibiro mokinys, paskambino ir pasiūlė vaidinti Kauno mažajame teatre jo statomame spektaklyje „Sesuo“. Pjesė man nelabai patiko, bet pasiūlymą priėmiau, nes man tas jaunas žmogus pasirodė labai pažeidžiamas, trapus ir dar pasakė: „Aš sapnavau jus tame vaidmenyje...“ Kai pamačiau tą mažą nušiurusį teatriuką Kauno senamiestyje, be jokių marmurų ir veidrodžių, pagalvojau: tu turi čia vaidinti... Visai netikėtai įvyko tragedija -režisierius spektaklio išvakarėse nusižudė, o spektaklis rodomas be jo. Man tai buvo tarsi ženklas: „Risa, nelįsk daugiau į sceną“. Ir stengiuosi to nedaryti“.
Jų nėra, bet juos jaučiu
„Kodėl jūsų žiūrovas nemato Kauno dramos teatre? Juk per tą dešimtmetį ten daug kas pasikeitė?“ - klausiu aktorės. „Dėl to, kad aš ten nelendu. Manau, kad jie manęs neatstumtų, jeigu būčiau nuėjusi pas Egidijų Stanciką, teatro direktorių, ir pasakiusi, kad noriu dirbti vienoje ar kitoje pjesėje, ar pati ką nors pasiūliusi. Bet nenorėjau grįžti į teatrą, kuriame esame patyrę skaudžių nusivylimo akimirkų, kuriame viešpatauja jau kita dvasia. O tai, kas reikalinga, man ateina tarsi savaime. Štai Marijos radijas, per kurį labai dažnai galima mane išgirsti - jokie pinigai. Tai yra savanorystė... Ten skaitau geras knygas ir kartu jas įgarsinu. Taip pat nesiginsiu, kad man labai rūpi Dievo, amžinybės, mirties tema. Aš galiu pati pasirinkti, ką skaityti, ir toji laisvė man labai svarbi. Mane nuo pat jaunystės kviesdavo į radiją, į radijo vaidinimus, dubliuoti filmus. Tad aš tą kalbėjimą prie mikrofono labai mėgstu. Man tuo metu žiūrovai nereikalingi, bet kartu aš juos jaučiu. Tai tarsi tas pats, tarsi užtamsintoje salėje stovėtum rampos šviesoje, sakytum monologą“.
Akimirkos amžinybė
D.Kazragytės jubiliejaus išvakarėse leidykla „Tyto alba“ tvirtai pažadėjo išleisti jau septintąją jos autobiografinės eseistikos knygą „Raudoni sandaliukai“. Trumpame knygos pristatyme vienu sakiniu pasakyta labai daug: „Tai atvirumu kerintis aktorės žvilgsnis į save, dviejų esybių - senstančio kūno ir senatvę neigiančios sielos, gyvenimo patirties įsitvėrusio proto ir vilties ieškančios sielos - dialogas“.
Štai kelios nedidelės ištraukos iš „Raudonų sandaliukų“:
„...Prisiminimai - viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių - gyvena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau, žmogau, nepavaldžių pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori - ateis, užklups, įsiskverbs, prisiglaus, palies kada nori: gatvėj, laukuose, pievose, mieste, parduotuvėj, šaltam kambary, naktį, paryčiais. Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas. Jis bet kada gali grįžti“.
Ir dar... „Ištverk! Atlaikyk viską! Juk kančioje - džiaugsmas. Juk tame, kad supranti, kas yra kančia, kad jauti, analizuoji, ieškai įprasminimo, švyti džiaugsmas. Aš priimu gyvenimą su visa kančia ir beprasmybe, nuolankiai jį priglaudžiu prie savęs ir sakau - būkim. Argi tai ne laisvė?“ Stipriau ir nepasakysi... Manau, komentarų nebereikia.
O paklausta, ko palinkėtų pati sau, sukaktuvininkė trumpam susimąstė: „Nepasiduoti vienatvei, sveikatos ir dvasinės pusiausvyros sau ir, žinoma, savo sūnui Tomui Šinkariukui.
Apie jubiliatę
Gimė 1942 m. rugsėjo 27 d. Jaroslavlio srityje (Rusija).
Vaikystė prabėgo Telšiuose ir mamos tėviškėje Mosėdyje.
Mokėsi Kauno J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1963-1967 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Nuo 1969 m. dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos, Jaunimo teatre, Kauno mažajame, Marijampolės teatre, su literatūrinėmis programomis važinėjo po Lietuvą.
Teatre sukūrė daugiau kaip 30 įsimintinų vaidmenų, vaidino 8 kino filmuose.
Parašė pjesę „Pirelli“ (1986), šešias autobiografinių esė, novelių knygas.
Dovana: naujausią knygą „Raudoni sandaliukai“ leidykla „Tyto alba“ išleidžia šiomis dienomis.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Rašyti komentarą