Aktorės Vaidos Būtytės auksinis laikas

Į priekį - su milžiniška energija

„Draugai ir kolegos manęs klausinėja, ar jauti, kad dabar prasideda tavo aukso amžius, kai esi geidžiama, gauni vaidmenis spektakliuose, televizijoje, sulauki pasiūlymų filmuotis ir užsienyje, ir reklamose, ir t.t. Tampi iš tiesų matoma. Iš tikrųjų grįžusi į visus darbus po geros pertraukos, turiu didžiulę motyvaciją kurti, turiu didžiulį degimą ir norą. Mano gyvenime yra du svarbiausi dalykai - tai sūnus ir darbas, jie mane stumia į priekį su milžiniška energija“, - savo laimės formule dalijasi aktorė.

Pastaraisiais metais V.Būtytė sulaukė nemažai pasiūlymų vaidinti: pagal Maksimo Gorkio kūrinį pastatytame spektaklyje „Motina (Vasa Železnova)“ įkūnija Aną, per prievartą ištekintą kunigaikštytę Oną Duonutę Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailoje“, kurį statė Vytautas Rumšas vyresnysis, taip pat intensyviai repetuoja K.Binkio „Generalinėje repeticijoje“ (vaidmuo - Nendrelė, aktorė, žmona), kurį režisuoja Tomas Jašinskas. Galiausiai laukia motinos vaidmuo Euripido pjesėmis paremtame K.Bogomolovo spektaklyje „Mano tėvas - Agamemnonas“.

„Per repeticijas įgavau naujo supratimo, kitokio aktorinio egzistavimo scenoje, nes tai buvo naujos teatrinės kalbos mokykla, - pirminiais įspūdžiais dalijasi V.Būtytė, pripažindama, kad tai nepaprastas spektaklis... jis tiesiog kitoks. - Kaip akcentavo režisierius, šis spektaklis jam yra labai asmeniškas ir jautrus savo tema. Režisieriui rūpi tai, kad šeimoje vaikas traumuojamas nuo mažens, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą jis gniuždomas tėvo ir motinos konfliktų šeimoje, paskui vaikas pakliūva į darželio, mokyklos, gyvenimo mėsmalę. Čia kalbama apie visuomenės įtaką, kuri suformuoja žmogų ir tai, ką toks žmogus perduoda savo palikuonims“, - keliais štrichais spektaklį nupasakoja V.Būtytė.

Kad taip būtų visą gyvenimą

Vaida yra gimusi Šiauliuose, bet dalis vaikystės prabėgo Klaipėdoje. „Kai manęs klausdavo, kuo būsiu, sakydavau - balerina arba aktore. Kodėl, nežinau. Nuo mažumės lankiau daugybę įvairiausių būrelių: plaukimo, aerobikos, rankdarbių, pramoginių ir liaudies šokių. Galų gale atsitiktinai pradėjau lankyti vieną dramos būrelį, vėliau jis tapo vaikų dramos studija „Kompanija šauni“, kuriai vadovavo Dalia Dargienė. Būrelis buvo tikrai rimtas, mes su savo spektakliais važinėdavome į vaikų teatrų festivalius visoje Lietuvoje. Būdavome matomi, pastebimi ir giriami - tai buvo iš tiesų smagu. Atsimenu, per repeticiją laukiu savo išėjimo į sceną, atsigulusi ant žemės užkulisiuose, žiūriu į juodas teatro lubas, prožektorius, štangas, masyvias užuolaidas ir galvoju: „Dieve, duok, kad taip būtų visą gyvenimą, kad būčiau teatre“. Ir tie žodžiai materializavosi: pasirinkau aktorės kelią ir jaučiuosi laiminga“, - sako ne menininkų šeimoje užaugusi V.Būtytė.

Buvo daug galimybių studijuoti anglų arba skandinavų filologiją, dar aktorė galėjo pasukti į biologiją. „Kol mokiausi vidurinėje mokykloje Šiauliuose, labai domėjausi ir augalais, žinojau, kaip jie auga, kokio dirvožemio jiems reikia, kaip juos prižiūrėti, formuoti. Mano namuose buvo visas botanikos sodas. Ir mama patarė, gal tu čia save ir kreipk. Mane žavėjo stebuklas, kai iš žemės ir sėklos išauga kas nors gražaus, nepaprasto. Nuolat namo grįždavau pilnomis kišenėmis prisiskabytų augalų, namie juos sodindavau ir man viskas prigydavo, užaugdavo“, - pasakoja aktorė.

Bet likimas taip susiklostė, kad pirmiausia stojamieji vyko į aktoriaus specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. „Kai buvo nueitas nelengvas kelias ir įveikta didžiulė atranka, net nebeabejojau, kad niekur kitur nebemėginsiu, o čia ir liksiu. Kaip įstojau, taip ir įstojau. O tėvai prieš tai, žinoma, bandė mane grąžinti į „normalų“ kelią. Atsimenu, mano šeima ilgai tarėsi ir kai buvo pati paskutinė diena paduoti dokumentus į akademiją, pasakė: „Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad sau neatleistume, jeigu neleistume tau pabandyti“. Tada nuvažiavau į Vilnių, padaviau dokumentus. Kai vyko stojamieji, aš nežinojau, kad R.Tuminas renka aktorių kursą savo teatrui, nenutuokiau, kad komisijoje sėdės amžiną atilsį D.Tamulevičiūtė, kurios vadovaujamas magistrantūros studijas ir baigiau. Taip susipažindama su jaunaisiais Rusų dramos teatro aktoriais ir pačia Dalia“, - prisimena V.Būtytė.

Rimo Tumino pamokos

Likimo pirštu aktorė vadina tai, kad įstojo į R.Tumino kursą, kurį režisierius rinko Vilniaus mažajam teatrui. „Apie R.Tuminą, kurio mokyklą yra išėjęs mūsų teatras, galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais, šilčiausiais žodžiais - apie tai, kaip jis mus lipdė, kaip su mumis bendravo, kaip kartu kūrėme personažus ir spektaklius. R.Tuminas - fantastiškai tikslus, vaizdingas, genialus pasakotojas. Apie kokį nors pilką personažiuką, apie kurį, perskaitęs pats, ilgai neturėtum supratimo arba vaizduotės, jis gali papasakoti tokią istoriją, kuri užgoš pagrindinius veikėjus. Jis taip moka prieiti prie aktoriaus ir kokia menka detale taip įstatyti jį į vėžes, kad aktorius jausis saugus, laimingas ir sukurs vaidmenį. Bet man atrodė, kad mano atžvilgiu režisierius buvo lyg ir negailestingesnis, reiklesnis. Tai motyvuodavo įrodyti, ką galiu. Būdavo, tiek mali tas girnapuses, kol galų gale išeini ir nustebini kolegas ir pačią save scenoje. Bet jo žodžiai užkulisiuose po „Trijų seserų“ („Būtyte, tai, ką tu darai su Olgos vaidmeniu, yra nuostabu“), ko gero, tai buvo vienintelis komplimentas“, - šypsosi aktorė.

Turi būti kaip ugnis

V.Būtytė neapsiriboja vien teatru - ji kuria vaidmenis ir kine, ir televizijoje. Ar Vilniaus mažojo teatro aktorė nebijo savęs išbarstyti per kelias vietas? „Bijoti nėra ko, reikia tiktai džiaugtis, nes aš nebuvau to patyrusi iki tol. Prieš tai buvo plaukimas pasroviui - teatre nebuvau taip intensyviai užimta. Galų gale to neužtenka, jeigu nori tobulėti: turi būti kaip ugnis, tavęs turi būti visur, daug ir svarbiausia - kokybiškai. Gal anksčiau nebuvau pasiruošusi arba neturėjau patirties, kuri reikalinga konkretiems vaidmenims. Ir kai dabar po dvejų metų grįžau į teatrą (auginau vaikelį), vaidmenų padaugėjo, įvyko ir kino filmo „Valentinas vienas“ premjera, prasidėjo televizijos serialas „Moterų laimė“ - taip pamažu plėtėsi mano vaidmenų amplitudė“, - džiugesio neslepia ji.

V.Būtytės kūrybinio kraičio personažai nepaprastai skirtingi. „R.Kudzmanaitės spektaklyje „Švelnumas“ man teko Tašos - jaunos, sutrikusios, likimo sulaužytos, nusivalkiojusios merginos - vaidmuo. Spektaklyje „Šeimyninės istorijos“ vaidinau karo traumuotą vaiką, o J.Jurašo „Dvejonėje“ - jauną naivią vienuolę. Dar buvau patrakėlė Helė R.Tumino „Madagaskare“ ir santūrioji Olga „Trijose seseryse“. Vienoks tipažas Ona Duonutė „Skirgailoje“ - šventoji, moteris ikona, dėl kurios kovojama ir dalijamas LDK žemėlapis, visai kitoks R.Tumino „Mistre“ - amerikiečių žurnalistė Margaret, o Kaune R.Ramanausko spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ - savanaudė mergina, kuri lipa per kitų galvas. Turiu būti dėkinga likimui už tokius skirtingus vaidmenis. Juos gavusi, iš pradžių stoviu kaip prieš baltą popieriaus lapą. Tada pasiimu tam tikras vidines priemones ir neriuosi iš kailio. Aš repetuodama atsiduodu taip, lyg tai būtų vienintelis ir svarbiausias darbas tuo metu. Esu maksimalistė: atrodo, dar tas nepadaryta, dar anas nepadaryta... jeigu prieš premjerą būtų užtekę laiko, būčiau galėjusi patobulinti. Ir visada galvoju apie tuos žmones, su kuriais dirbu. Dirbti norisi taip, kad jie norėtų su manimi scenoje vėl susitikti“.

Ir vis dėlto kas yra moters laimė? „Moters laimė man - tai, žinoma, meilė ir savęs realizavimas, į meilės sąvoką įeina tiek antroji pusė, tiek vaikai“, - reziumuoja aktorė ir priduria, kad dar norėtų sūnų Pranciškų užauginti mylinčiu ir garbingu žmogumi, tikru džentelmenu.

Keli faktai

Vaida Būtytė gimė 1979 m. spalio 13 d.

2002 m. Lietuvos muzikos akademijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigė režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamą aktorių kursą, o 2007-aisiais įgijo magistro laipsnį.

Nuo 2002 m. dirba aktore Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“