"Laimingai susiklosčius istorinėms ir politinėms aplinkybėms, mes, deja, nesugebėjome išsaugoti, puoselėti ir atstatyti savo miestą.
Ant ideologinio priekalo sudužo pagrindinės mūsų miesto vertikalės, svarbiausi mūsų miesto statiniai, kurie išskyrė Klaipėdą iš bendro Lietuvos miestų konteksto.
Taip ir nepastat4 nei vieno pastato, turinčio išliekamąją vertę, bei neišsaugoję vertingųjų, tipišką Šiaurės Europos miestą pavertėme sovietiniu beveidžiu, eiliniu miestu, kurio randų net po dviejų dešimtmečių nepriklausomos Lietuvos nesugebame užtušuoti", - teigė 13 darbų parodos autorius.
Aurimas sakė, kad širdies skausmas dėl nykstančio miesto fragmentų atsirado vaikštant Klaipėdos gatvėmis, pajūriu, įdėmiai stebint. Griūtis prasidėjo nuo to, kad ėmė dingti vokiškos šaligatvio plytelės, Kanto gatvėje senuosius stulpus išvežė į metalo laužą. Vėliau menininkas pradėjo domėtis išnykusiais ir nykstančiais pastatais: reformatų bažnyčia, malūnu, gaisrine. Kanalizacijos dangtis su vokišku užrašu jam asocijavosi su išlenkta roplio kupra, tad ant jo "patupdė" rupūžę.
"Iš uosto išnyko metalinis orientyras laivams, keistas ir įdomus daiktas. Tyrinėdamas senosios Klaipėdos fotografijas atradau laivą, kursavusį tarp Memelio ir Kionigsbergo, ir sukūriau atviruką su pašto ženklu ir vienos dienos prieš anšliusą data, prieš į miestą atvykstant Hitleriui - 1939 m. kovo 21", - sakė autorius, įamžinęs ir bajorų vandens bokštą. Akvarelėse matyti ir tipiški pajūrio augalai - šaukščiai. Daugelyje paveikslų yra metaforų: granato vaisius, simbolizuojantis sprogstančią ir naikinančią granatą, arba sulankstyto miesto vaizdai, taip pat primenantys sprogmenį.
Akvarelės žanrą Aurimas pasirinko dėl to, kad jam patinka skaidrumas, ir sakė, jog tie, kurie pradeda lieti akvareles, pajunta tokį "kaifą", jog niekada nenustoja tai darę. Kita vertus, tai ekologiška, nėra smarvės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą