Ambasadoriai be privilegijų

Ambasadoriai be privilegijų

Lietuvos gidai yra tarsi ambasadoriai, vieni iš labiausiai prisidedančių prie šalies įvaizdžio formavimo, turistų akys ir ausys. Tačiau mūsų agentūros, taupydamos pinigus, neretai renkasi latvių, lenkų, estų ar vokiečių gidus, kurie gali savaip interpretuoti mūsų politikos, ekonomikos, žemės ūkio reiškinius.

Kai kurie užsieniečiai nėra lankę kursų, nemoka mokesčių ir neturi akreditacijų. Yra prielaidų, jog tautos, su kuria mūsų santykiuose yra įtampos, atstovai net gali imtis provokacijų.

Pasikliauti derėtų vietiniais gidais

"Gidai - daugiabriaunės asmenybės, psichologai, mokytojai ir ilgų distancijų bėgikai", - sakė Lietuvos gidų sąjungos prezidentė Nijolė Jankauskienė.

Šalyje yra apie tūkstantį gidų, o skaičiuojant ir muziejų gidus, jų yra apie porą tūkstančių. Aktyviai dirbančių - 400. Lietuvos gidų tarpe nėra daug poliglotų, jie dažniausiai moka dvi tris kalbas.

Pernai turistų srautas žymiai padidėjo, ir tam galbūt įtakos turėjo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Didžiausi turistų srautai atvyksta iš Lenkijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos. Prieš keletą metų ispanai Lietuvai skyrė šeštą vietą pagal turizmo patrauklumą. Keliautojams didžiulį įspūdį palieka Kryžių kalnas, Vilnius ir Nida.

PASIRINKIMAS. "Manau, kad lietuvis gidas geriau išmano savo šalies istoriją bei dabarties aktualijas", - sakė Lietuvos gidų sąjungos prezidentė Nijolė Jankauskienė. Nuotrauka iš Lietuvos gidų sąjungos archyvo

Anot N. Jankauskienės, gidai laiko egzaminus, kainuojančius apie tūkstantį litų, ir iš patyrusių gidų, Turizmo departamento atstovų mokosi geografijos, istorijos, architektūros, metodikos, kaip vesti ekskursiją.

"Paprastai, kai kelionė yra septynių ar dešimties dienų, grupės nori vieno gido, nes pigiau išeina. Europos Sąjungoje yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo judėjimas, ne paslaptis, mūsų gidai taip pat veda ekskursijas Rygoje ir Taline. Mes nesiklausome, ką turistams kalba kitataučiai gidai, tačiau galvoju, kad jie gali išmokti istoriją, architektūrą, bet realijas, politinius dalykus geriau išmano čia gyvenantieji. Agentūros lengvai duoda leidimus ekskursijas vesti užsieniečiams, o ką jie pasakoja apie Lietuvą, tokį vaizdą ir susidaro turistai.

Turizmo departamentas per metus gidams skiria porą vertingų nemokamų seminarų su ekskursijomis, bet mes esame nepatenkinti, kad agentūros dirba su "nelegalais", tai yra užsieniečių gidais. Todėl manau, kad kliautis užsienio gidais yra nelogiška", - sakė N. Jankauskienė.


Gidų daugės

"Mūsiškiai nenori užleisti dabar turimų stiprių pozicijų ES gidams. Lietuviai į savo profesiją investuoja, moka sužavėti turistus Dievo dovana - iškalba. Dirbi kaip artistas, burtininkas, iki privedi turistus ligi ašarų, juoko bet kokioje situacijoje. Gal keliautojai primirš istorines datas, įvykius, bet niekada nepamirš, kaip mes jais rūpinomės", - sakė Klaipėdos apskrities gidų gildijos vadovė Zita Petruškevičiūtė.

NOMINACIJOMIS "Gidas 2013" buvo apdovanotos klaipėdietės (iš kairės): "Via Europa" - Monika Vasylienė, "Gidas - tolerancija" - Rasa Miuller, už debiutą - Jurgita Macienė, "Už nuopelnus gido profesijai" - Zita Petruškevičiūtė, "Gidė-poliglotė" - Birutė Narvilaitė, "Gidė-sportininkė" - Vilmantė Matutienė. Eimanto CHACHLOVO.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę gidų profesijai buvo nustatytas reglamentas, aukštojo išsilavinimo cenzas, jie privalo gauti Turizmo departamento akreditaciją. Klaipėdos gidų gildija susikūrė 2001 m. Nuo 2005 m. gidų skaičius išaugo beveik 4 kartus, ir jų paklausa vis auga.

Pasak pokalbininkės, tik nedaugelis gidų dirba ne tik vasarą, bet visus metus ir gali iš to pragyventi. Gildijoje yra filologų dėstytojų, mokytojų, vertėjų, net viena miškininkė.

Plovė smegenis

Pasak Z. Petruškevičiūtės, sovietmečiu gidams buvo keliami tam tikri politiniai reikalavimai. Kaunas užsienio turistams tada dar buvo uždarytas, Klaipėda apskritai buvo ne turistinis miestas. Pagal oficialią doktriną reikėdavo Vilniuje rodyti paminklus, tokius kaip "Keturi komunarai", Vinco Kapsuko.

"Tačiau vykdavo įdomūs pokalbiai su turistais, tarkime, atvykusieji iš Vokietijos Demokratinės Respublikos daugiausia domėjosi dalykais, aktualiais jų pačių šalyje, o vakariečių klausimai būdavo laisvesni, net provokuojantys. Jie klausdavo įvairių istorinių faktų, diskutavo, kaip mes įstojome į Tarybų sąjungą, ar sava valia, sakė, kad ideologai ir propaganda teigia viena, o tikrovė yra kitokia, parduotuvės tuščios. Būdavo dalykų, apie kuriuos mes bijodavome kalbėti, nes nežinojome, ar mūsų nepakiš, neparašys kokių atsiliepimų, dėl kurių netektume darbo", - sakė gidė, kuriai anuomet tekdavo kai ką nutylėti arba nukreipti klausimą "ne į temą".

DOMISI. "Dabar itin populiaru domėtis šeimos istorija, genealoginiu medžiu, turistai atvažiuoja ieškodami savo šaknų, bet jiems įdomi ir mūsų dabartis", - sakė klaipėdietė gidė Zita Petruškevičiūtė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Lietuvoje mes negalėdavome nusipirkti tokių dalykų, kokius matėme Maskvos valiutinėse parduotuvėse. Baltijos šalyse situacija buvo irgi kitokia, nei Rusijos gilumoje. Nuveždavome turistus į Kazanę, ten išvis buvo siaubingas vaizdas, infrastruktūros nebuvo, vietos, kur stovėjo Lenino paminklas, buvo gražiai sutvarkytos, o nuo pakelės vaizdų vakariečiai būdavo paklaikę. Jie norėdavo viską fotografuoti, bet autobuso vairuotojas nestodavo apgriuvusiuose, skurdžiuose, netvarkinguose kaimuose, kur purvynuose stovėjo vaikai", - sakė Z. Petruškevičiūtė.

Anot pokalbininkės, 1976-1980 metais viešpatavo didžiulė stagnacija. Dabar, aišku, viskas pasikeitė, ir gidai pasakoja, kaip tauta, valstybė atgimė, kad apskritai stebuklas, jog pasiekėme tokį lygį, net vokiečiai neatsistebi, ypač tie, kurie buvo atvykę socializmo laikais.

Klaipėda - tabu turistams

Klaipėda turistams atsivėrė tik 1989 m. Pirmieji atvažiavo iš Vokietijos žmonės, kurie padėjo pastatyti Anikės skulptūrą. Vizas į Lietuvą jie gaudavo per Maskvą. Senieji gidai prisimena anekdotinių situacijų, kai dingdavo užsieniečių dokumentai, tekdavo vykti į Maskvą paimti dublikatų.

"Dalis atvažiavusiųjų buvo senųjų Klaipėdos krašto gyventojų palikuoniai, ne vieną žmogų teko vežtis ieškoti jų protėvių namų, kai kurie turėjo ir dokumentus, žemėlapius, nuotraukas, adresus, gatvių pavadinimus. Su turistu klaidžiojau po gatvę, kur seniau gyveno jo šeima, bet viskas buvo jau sugriauta, tas žilas žmogus verkė, nes ten jo tėvas buvo gyvenęs. Emocijų, tragizmo neįmanoma suprasti, kol pats nepamatai. Esu ieškojusi akmens, kurį savo pasodintame miške padėjo keliautojo senelis", - sakė Z. Petruškevičiūtė.

Anot jos, Klaipėda šiandien yra mums Dievo dovana, o turistai sakė nesitikėję, kad čia aptiks nenušluotų Memelio pėdsakų. Beje, yra turistų, kurių protėviai gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Dingusio miesto ieškant

Klaipėdietė gidė Rasa Miuller sakė, kad gidas yra geras mokytojas, mylintis ir vertinantis tai, apie ką kalba, savo valstybės ir miesto patriotas. Jis turi ir žmones mylėti, suvokti jų kitoniškumą. Žinoma, diplomatiškas, tolerantiškas, išsakyti savo žmogišką nuomonę nieko neįžeisdamas, neįskaudindamas. Gidė pasakojo juokingą istoriją, kai išlėkė kaip stovi palydėti apsinuodijusios turistės, pusę nakties vertėjavo, kalbantis su daktarais, o kai norėjo grįžti taksi, merginos motina jai davė vieną dolerį...

"Turistas pradeda žiotis, kai išgirsta Klaipėdos istoriją ir suvokia, kokia ji buvo sudėtinga, ypatinga, ypač XX amžiuje. Naktį atvažiavusiems į viešbutį miestas atrodo nedidelis ir nelabai koks. Noriai dirbu su Lietuvos vaikais, smagu, kai atranda Klaipėdą kitokią, rodau fachverko stiliaus namus, arką, sukurtą Klaipėdos krašto prijungimui prie didžiosios Lietuvos pažymėti, piliavietę, senamiestį, kurį galima būtų filmuoti kaip viduramžių miestą. Daug jaudulio ne tik lietuviams sukelia Kalvystės muziejus, kapinių kryžiai, kalvė, ypač jeigu dar sutinkame jo įkūrėją Dionyzą Varkalį", - sakė R. Miuller.

Didelio pavienių turistų susidomėjimo susilaukia Girulių Juodoji tvirtovė, MEMEL-NORD bunkeris, pastatytas, kai visą Klaipėdą juosė vokiečių armijos įtvirtinimai.

"Kuo stebisi turistai? Gražiomis moterimis, miesto švara, europietiškumu, kad kavinėse nesėdi pensininkai, tik jaunimas. Gauname pastabų, kad restoranuose nepriima eurų. Užduoda keistų klausimų, tarkim, kokio stiprumo yra upės tėkmė. Ne visada gali atsakyti, nors lankome mokslininkų paskaitas", - sakė R. Miuller.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder