Jūsų fotografijoje kelionių įspūdžiai fiksuoti daugybę kartų - Armėnija, Graikija, JAV, Prancūzija, Rusija, Marokas, Egiptas, Tunisas, Izraelis. Ko ieško Jūsų trečioji akis? Kaip suderinate žurnalisto ir menininko žvilgsnį?
Mano pasaulėjauta yra impresionistinė, o kūrybiniai pradai - žurnalistiniai. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad fotografijos prigimtis yra momentinė. Labai gera reportažinė fotografija tempia į meną. Aš toleruoju eksperimentavimą, kai fotografija priartėja prie grafikos, nes man patinka įvairovė, bet aš gaudau momentą, ir, jei pavyksta, fotografija turi apibendrinančios jėgos, filosofijos ar bent susimąstyti verčiančios minties. Man tai svarbiausia.
Kalbant apie parodą "Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale...", noriu pasakyti, kad Šventoji Žemė mane traukė nuo mažens. Augau labai tikinčioje šeimoje, nuo mažiausių dienų eidavau į bažnyčią, kur šv. Mišios dar būdavo aukojamos lotynų kalba... Kai iš naujo perskaičiau fantastišką Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knygą "Kelionė į Jeruzalę", tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs mane nuvykti į Šventąją Žemę, norėjau palyginti Radvilos Našlaitėlio matymą su savuoju.
Ar išgyvenote Jeruzalės sindromą, ekstazišką būseną?
Iš tiesų ten apima su niekuo nepalyginami jausmai. Mano žmoną Eglę sukrėtė apsilankymas alyvmedžių giraitėje - Getsemanės sode, kur Jėzus meldėsi prieš suėmimą ir kur jį pabučiavo Judas, išduodamas sargybiniams. Ten yra daugiausia autentikos, nes alyvmedžiai gyvena daugiau kaip du tūkstančius metų ir prisimena Kristų. Arba šventumo ir verteiviškumo kaktomuša Via Dolorosos gatvėje Jeruzalėje, kur Jėzus nešė kryžių, o dabar ten veikia judrus, įkyrus turgus... Žinant, kad anų laikų kultūrinis sluoksnis yra septyniais metrais žemiau, supranti autentikos iliuziškumą.
Man didelį įspūdį paliko Šventojo Kapo bazilika ant Golgotos kalno, kuri iš išorės nėra įspūdinga, bet viduje visi turi savo bažnyčias-koplyčias: katalikai, rusų stačiatikiai, armėnai, graikų katalikai ir stačiatikiai, etiopai... Gidė 2007-aisiais parodė kopėčias ant frontono, kurios be jokio reikalo stovinčios daugiau kaip dvylika metų, tiesiog skirtingos konfesijos tarpusavyje, matyt, mažai bendrauja ir nekreipia dėmesio į tai, kas per porą žingsnių nuo jų valdų. Tos pamirštos kopėčios tebestovėjo ir pernai gegužės mėnesį...
Ką Jums įdomiau fotografuoti - žmogų ar peizažą?
Neabejotinai žmogų. Netgi atsitiktinai šaudant su fotoaparatu minioje, gali kai ką įdomaus pagauti.
Manau, kaip labiausiai apibendrinanti nuotrauka šioje parodoje yra ta, kurioje užfiksuotas vaizdas į Šventyklos kalną nuo apžvalgos aikštelės - mergaitės sukasi ant gaublio, eina pro šalį žydas, o tolumoje - Šventyklos kalnas... Šioje nuotraukoje nujaučiama mistiškoji Jeruzalė, į kurią žydai ėjo ir atėjo. Man labiausiai imponuoja žydų atkaklumas, kaip jie sugrįžo į Pažadėtąją Žemę. Labai skaudžiai reaguoju į lietuvių emigraciją. Mūsų Jeruzalė yra Lietuva. Juk mūsų dabar nei į Sibirą tremia, nei šaudo... Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto bėga, bet juk galima susikaupti ir sutvarkyti savo valdžią. Mes, lietuviai, šiuo metu esame pasyvūs, ant mūsų galvų tašo kuolą, o mes, užuot sukilę kaip Sąjūdžio metais, ką nors keitę, pabėgame... Stebuklas įvyko, kai atkūrėme laisvą Lietuvą. Pasiekėme savo didįjį tikslą ir nuleidome rankas. Jei taip toliau tęsis, lietuvių nebeliks, o į mūsų derlingą žemę susikels azijiečiai. Turiu vilties, kad gal taip ir neatsitiks.
Ar galima sakyti, kad į Šventąją Žemę važiavote pasisemti atkaklumo?
Taip. Jie sugebėjo nusausinti pelkes ir paversti žydinčiais sodais, nugalėjo maliariją ir kitus baisius dalykus. Jie gimdo vaikus ir kabinasi į savo žemę. Nors nelengva gyventi Izraelyje, apsupty priešų. Jie skendi arabų jūroje, kaip mes skendime slavų jūroje.
Kiek esate parengęs personalinių fotografijos parodų?
Tų, kurias ir dabar drąsiai eksponuočiau, būtų devynios.
Fotografuojate akmenis, moteris, gėles, miestus, politikus, o sportinių šokių kolektyvą "Žuvėdra" fotografuojate jau dvylika metų, kai kas net pavadina "Žuvėdros" talismanu...
Žavėdamasis "Žuvėdros" šokiu, įsivėliau į ansamblio fotografavimą ir atsirado sunkumų įveikimo azartas. Iš kur tie sunkumai? Kaip tyčia, čempionatuose visada ir visur blogas apšvietimas, todėl keikiasi visi fotografai, ne vien aš. Greičiai dideli, tad norint patamsiuose pagauti gerą natūralų kadrą, tenka daug šaudyti, o paskui negailestingai atrinkti. Mane žavi "Žuvėdros" vadovų profesorių Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių atkaklumas - nebūti mažais jie įkvėpė jau daugelį šokėjų kartų. Juk esame maža tauta, bet įmanoma taip susikaupti, kad būtum pasaulyje pirmas! Tam reikalingas ypatingas atkaklumas. Noriu sekti, fiksuoti tokias išskirtines atkaklumo apraiškas Lietuvoje, nes nieko nėra amžino...
Kas Jums pirmiau fotografuojant šokėjus - grožis ar prakaito autentika, kuri šiais laikais mene plačiai eksponuojama ir yra paklausi?
Turiu daug prakaito, skausmo fotografijų, kai nyra šokėjų kaulai ir trūksta sausgyslės, bet mano dviem fotoalbumams apie "Žuvėdros" kolektyvą tokios fotografijos netiko. Tiesiog nelipo, ir tiek. Gal kur kitur tiks...
Nuo 2005 m. esate Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys. Koks Jūsų požiūris į Klaipėdos fotografų bendruomenę?
Klaipėdoje fotografų bendruomenės branduolys yra. Pozityviai žiūriu į vykstančius atsinaujinimus. Mačiau su kokiu noru vadovauti Klaipėdos fotografams ėmėsi Remigijus Treigys ir esu liudininkas, kaip jis nuleido rankas, o žmogus jis atkaklus, talentingas. Susimąsčiau, kodėl? Jeigu net Treigys nuleido rankas, tai kažkas yra labai sunkaus. Fotografija - brangus malonumas. Kiekvienas eksperimentas kerta per kišenę, o pirkėjų nėra. Anksčiau įmonės pirkdavo fotografijas kaip meno kūrinius, o dabar tų pirkėjų beveik nebeliko. Skyriaus situacija būtų kitokia, jei būtų gera ekspozicijos salė. Žinau, kad dabartinis fotografų vadas daug dirba, reikia neužgesti... Reikia ieškoti siūlų galų, kurie kyšo iš europinių fondų, bet man kol kas tai mistinė tikrovė: aš niekaip nieko nerandu...
O kas yra Jūsų fotografijos mokytojai?
Žurnalas "National Geographic" - mano didžiausias mokytojas. Amerikietis pusbrolis nuo 1989 metų užprenumeravo man šį žurnalą, kuriuo negaliu atsižavėti. Jo fotografinė kultūra ypatinga, menas ir informacija sudera aukščiausiu lygmeniu.
Kiekviena gera fotografija - tai geras mokytojas. O jų jau daug. Labai geri fotografai atima temas iš kitų: pavyzdžiui, manau, jog net neverta fotografuoti merginų aktų, nes Rimanto Dichavičiaus vis vien neaplenksi; kam neštis fotoaparatą į Olandų kepurę, jei Algirdas Darongauskas ją visą pasiėmė sau! Geriau už jį, dešimt metų fotografavusį akmenis pajūryje ir Mosėdyje, amžinybės portretų niekas nesukurs!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą