Apie Klaipėdą iš paukščio skrydžio

Vyto KARACIEJAUS nuotr.

Jūsų fotografijos spalio pradžioje Vyriausybės rūmuose atidarytoje parodoje "Lietuvos transporto širdies - Klaipėdos uosto raida" susilaukė išskirtinio dėmesio. Kodėl pagrindinė fotografija - uosto panorama nebuvo, kaip jums įprasta, nespalvota?

Uosto direkcijai reikėjo spalvų, man prisakė, kad būtų gerai padaryta, ir buvo didelė, su galingais rėmais. Nusistekenom, nebeturime uoste malūnsparnio, tai teko panaudoti "nešviežią" nuotrauką. Kažkada skraidydavome su pilotu Volodia, vos ne mirties kilpas darydavome - malūnsparnis tai vandenį siekia, tai virš debesų pakyla, sustoja vietoje, kai reikia - vos ne į kiemą nusileidžia. Reikėjo skambinėti, suderint, kad kas nors plauktų, tykoti, kad kybotų debesėliai, būtų normalus apšvietimas, kitaip uostas nebūtų gyvas. Toje parodoje yra visa serija mano darbų, kuriuos fotografuodavau iš paukščio skrydžio.

Tas ciklas turi išliekamąją vertę?

Manau, kad taip, fotografijos buvo vos ne įžanginės - kaip atrodė uostas prieš 20 metų, ir kaip dabar: nebuvo molų, dabar atsirado. Uostas keičiasi palaipsniui, kartais ir nepastebi, tik kai gerai įsižiūri, matai, kas išaugo. Labiausiai pastebimos tos terminalo "bačkos", o "pašiūrių" iš viršaus nelabai pamatysi, iš tolo matosi nauji didžiuliai ilgi sandėliai pilkos spalvos, tai teko kiek paspalvinti tuos monstrus. Ir pėsčias kiekvieną uosto kampelį palei krantines ištyrinėjau, gavęs uosto direkcijos leidimą. Buvo labai įdomu pasižvalgyti, palaipiot į milžiniškus kranus, tie konteinerių kraustymai. Dabar tai fotografuoja kiti, man amžius suteikia privilegiją kiek ilgiau pasėdėti...

Pažįstate laivus, vardais vadinate?

Vyto KARACIEJAUS nuotr.

Nuo tų "galingo" tarybinio laivyno laikų. Kai pasižiūri į parūdijusį laivą, galvoji: o čia, ko gero, iš anų laikų... "Lietuvos laivininkystė" turi apie 10 likusių laivų su lietuviškais pavadinimais, kitų, kurių korpusai nudažyti, nelabai atpažinsi, reikia gerai pagalvoti, lietuviškas ar ne, jei nepamatai vėliavėlės.

Bet tai taip gražu. Kai atvažiuoja mano anūkėlis, su šeima vedu jį į keltą perplaukt marias, prie molo - vis dėlto tai yra įspūdis, niekur Lietuvoje tokių dalykų nėra. Praplaukia toks "gargaras", ir pajunti, kad Klaipėdoje gyveni, tai pakylėja būseną. Mūsų miestelis mažas, kartais vaikštai, lyg ir nuobodu, vos ne pesimistine gaida skamba; lyg ir visi kampai išvaikščioti, viską žinai, dar ką nors surandi, bet vis tiek monotonija, o išeini į uostą - iškart atsigauni, pajunti, kad verta čia būti.

Fotografavote ir locmanų laivelius, ir keltus. Kokie tie jūros darbininkų veidai, pajuokaukim, gal yra koks antropologinis tipas?

Pažinojau locmanus, kapitonus, gi laivininkystės įmonėms visokius leidinius dariau, - kaip savo trobą kiekvieną kampelį žinojau. Manęs prašė įamžinti uosto krovėjus, sandėlininkus, visus ten dirbančius žmones, bet neturiu laiko nuolat uoste budėti.

Vyto KARACIEJAUS nuotr.

Na, koks ten antropologinis tipas - gali sakyti, kad taip, veidai vėjo nugairinti, saulės nudeginti, druskų išgraužti, bet tokie yra ir "bomžų". Profesiją apranga dažniausiai išduoda, užrašas ant jos, striukės spalva. O šiaip žmonės kaip žmonės.

Betgi manau, jeigu patį aprengtum kapitono uniforma, galėtumėte kokiame filme tokį personažą suvaidinti - lyg ir įgavote tų išskirtinių bruožų.

Kapitonai visada ateina į parodas, jie mano "fanai". Turiu savo muziejuke, kur sukrauti senieji fotoaparatai, kapitono uniformą su kepure ir kaklaraiščiu, bet nedrįstu svetimo rūbo vilktis.

Kaip asmenybės kapitonai ir jų pasakojimai buvo ir dabar yra man įdomūs. Yra svajonių prie nuotraukų ciklo apie kapitonus padirbėti, tik tas laikas labai greit bėga, ne tik nespėju koja kojon, vis mane aplenkia.

Negalėjote nefotografuoti didžiųjų burlaivių regatų, gal surengsite parodą?

Žinoma, kaip praleisi tokią progą? Apie parodą negalvoju, nuotraukų fondą, jeigu priims, atiduosiu Ievos Simonaitytės bibliotekai, kaip tai padarė šviesaus atminimo Aleksandras Dapkevičius, Albinas Stubra, Bernardas Aleknavičius. Kada nors... Mes su kolegomis kaip pelytės nuo ryto iki vakaro studijose užsidarę, į technologinius dalykėlius įnikę.

Aš visada darau ką nors naujo, ieškau. Rodos, išmindžiota, išbraidžiota, bet turi judėti, iš tos pačios kasdienybės radosi begalė nuotraukų, kurių į rėmus nedėsi, kartais ir į parodą neneši. Jos vis kaupiamos, o gal kam prireiks, bus įdomu, pasinaudos. Po kažkiek laiko kiekviena detalė istorija tampa.

Jeigu jūsų šventas Petras prie dangaus vartų paklaustų, koks fotografas esate, ką atsakytumėte? Juk ne kiekvieną, kaip jus, vadina fotografijos riteriu, džiazo meistru.

Nesu aš nei urbanistas, nei marinistas, nei vestuvių fotografas: visko po truputį. Gal iš dalies labiau "gamtininkas", "kopininkas", šiaip esu tiesiog savo specialybės atlikėjas. Žinau, ką galiu, ko ne, normaliai gerai atlieku savo darbą, o kad menininkas išskirtinis nesu, pati žinai. Kai ten "riteriais" pavadina, perleidžiu per dantį, ir tiek.

Jūsų fotografijų albumas "Klaipėda: laiko ženklai" atskleidžia savitą uostamiesčio grožį, dvasią bei pokyčius. Ar tęsiate tą 35 metus fiksuotų uosto, jūros, žmonių fotografijų ciklą - savitą metraštį ateinančioms klaipėdiečių kartoms?

Nežinau, kada bus paroda ar kada išleisiu albumą apie Klaipėdą, bet archyvuose šio bei to yra, vartau, dėlioju. Turiu planelį tokį - surengti kitokią parodą, ne klaipėdietišką. Beveik kosmopolitišką. Ji kaip ir sukomplektuota, bet su galerija laiko dar nesutariau, tai nutylėsiu.