Apie prigijusias "sauskelnes" ir neprigijusią "vypsoseną"

Šnekamoji kalba labiau nei drabužiai atskleidžia mūsų savitumą, tai, kuo esam išskirtiniai ir įdomūs pasauliui. Be tam tikrų gimtosios kalbos skurdėjimo priežasčių, kalbininkai regi ir daug gerų pokyčių.

Kasdien į Lietuvių kalbos konsultacijų punktą kreipiasi įvairių instancijų, visuomenės sluoksnių atstovai, teiraudamiesi ne tik dėl rašybos ar terminologijos, bet ir to, kas galėtų pamokyti tarties, dikcijos, kaip sudominti auditoriją,- o tai reiškia, kalbos išmanymas tampa prestižo reikalu. Kalbininkai pažymi, jog rimtų firmų vadybininką labai retai išgirsi kalbantį kaip prasčioką.

Kalbininkų užduotis - "kantriai krapštyti"

"Kalbos kitimas yra natūralus procesas, tik žmonės dar nėra įpratę, kad naujus žodžius ne kalbininkai turi galvoti. Esate ne tik kalbos vartotojai, bet ir kūrėjai, - sako Klaipėdos universiteto docentas Albinas Drukteinis. - Perimame žodį su motinos pienu, kai ką skolinamės iš kitų kalbų. Tarkime, ne specialistas nežino, kad gražūs žodžiai "rūta", "grybas", "košė" - skoliniai. Tačiau skolinių bendrinės kalbos žodymuose turime pusantro procento, o, tarkime, korėjiečių žodynas turi 75 proc. kinų kalbos žodžių. Kita situacija - šnekamoji kalba.

Kalbininkų užduotis imti po gabaliuką iš kalbos katilo ir kantriai krapštyti: geras tas žodis ar ne, ir siūlyti visuomenei kuo lietuviškesnius žodžius, kad liktų mažiau kalbos šiukšlių. O visuomenė jau pati pasirinks - atmesti ar priimti."

A. Drukteiniui kolega docentas Jonas Bukantis antrina, jog kalba skurdėja ir dėl technologijų įsiveržimo. Šiaip padėtis nėra tragiška: bent jau Klaipėdoje prieš 10 metų tarmiškai kalbėdavo tik pavieniai studentai, daugiausia - etnologai. Dabar išgirsti studentus, tarpusavyje kalbančius žemaitiškai, - ne stebuklas. "Bėda ta, jog šimtmečius vartojome begalę slavizmų, polonizmų, atėjusių per bažnyčią į lietuvių kalbą, manydami, kad jie - tarminiai", - sako J. Bukantis.

Visuomenė priima arba atmeta

Universiteto lektorė Jūratė Lubienė įžvelgia, jog tam tikra visuomenės dalis kalba gražiau, daugiau kreipia dėmesio į savo krašto šneką ir stengiasi išlaikyti motinos kalbą. Gaila, kad ta visuomenės dalis nedidelė, betgi ne visi moka šokti ar domisi klasikine muzika.

Anksčiau, kai vyko rusinimas ir disertacijos buvo rašomos rusiškai, išsilavinusi visuomenė norėjo švarinti ir gryninti savo kalbą. Šiandien pasigirsta lietuvių valdininkų, politikų nuomonių, jog matematikų, gamtininkų, medikų disertacijos turėtų būti rašomos anglų kalba. Jeigu didesnė paskaitų dalis bus skaitoma ta kalba, tai reiškia, kad mes sunaikinsime profesinę kalbą, intelektualiąją lietuvišką terminiją. Kas iš to, jeigu kalbininkai sukurs, kaip turėtų šnekėti kompiuterininkai ar biofizikai, jeigu šie rašys straipsnius užsienio kalbomis - nemąstys, negyvens lietuviškoje terpėje.

Džiugu, kad ne tik lituanistai, bet ir kitų specialybių studentai - matematikai, istorikai, ima domėtis kalba. "Pati leksika yra kintanti. Vieni žodžiai išnyksta, kiti atsiranda. Nebeturime "vaito" ar "tijūno", bet turime "vadybininką" (prieš dešimtmetį buvusį "menedžerį"). Prigijo "sauskelnės", nebegirdėti, kad kas valgytų "piernikus" ar "cukierkas", jau beveik niekas nebesivelka ir "kurtkės", neatveria "fortkės". Nėra didelė tragedija, kad kalbininkų siūlomi naujadarai ne iš karto prigyja. Kalbininkai nebijo tarptautinių žodžių, tik siūlo lietuviškus pakaitus. Sakykime, XX a. viduryje vietoje tarptautinio "termometro" buvo siūlomas "oramieris", vietoj "teatro" - "vaidentuvė", vietoj "psichologijos" - "sielotyra", tačiau jų visuomenė nepriėmė. Niekas nebesako "sierčikai", o vartoja "degtukus", atsiradusius tuo metu, kai atsirado neprigijusi "vypsosena" ir kt.

Kalbos prastumo įspūdį sudaro liberalus požiūris: kas nori, gali paklot pinigų ir išleisti knygą, nekontroliuojamas kalbos teršėjų srautas TV, radijo eteryje, nes ten veržiasi irgi visokie žmonės.

Žargonas - nebrandžios asmenybės požymis

Žargonas formuojasi ne regioniniu, o socialiniu ir profesiniu principu. Panevėžio ir Vilniaus plėšikų žargonas mažai skiriasi. Kalbininkai juokauja, kad perprato ne visą studentų žargoną, bet tikrai žino, ką reiškia "tūsas". Rusiškus keiksmažodžius, beje, skolintus iš totorių kalbos, kurie dažniausiai laužo tabu, nūnai keičia angliški, ir kai mažiau suprantame niuansus, jie ne taip rėžia ausį.

Per stojamuosius egzaminus dėstytojai už durų girdi jaunimą keikiantis. Anot kalbininkų, iš žargono išaugama. Tai tik noras priklausyt tam tikram socialiniam sluoksniui, nebrandžios asmenybės rodymasis: "va, esu kietas". Vėliau keiksmažodžius pakeičia įkyrūs įterptiniai "ta prasme", "tipo" - tai rodo, kad žmogus nesugeba laisvai mąstyti, greitai reikšti minties.

Džiugiu, kad daugėja verslininkų, gydytojų, teisininkų, jūreivių ir politikų, kuriems šnekėti padoria, gryna kalba yra prestižo dalykas. Privatūs asmenys ir valdininkai mokosi ne tik tarties, žodyno, bet ir retorikos - kaip pradėti kalbą ir ją rutulioti auditorijoje.

Kleckučiai su kresnelėmis

Kalbininkai veltui duonos nevalgo: išleista daug žodynų, norminančių mokslinę, profesinę kalbą. Jie net nespėja paskui nuolatos kintančią situaciją, ateinančias svetimybes, tačiau mažos tautos negali atsainiai elgtis su kalba, nes ji daug greičiau paveikiama svetimos kultūros.

"Kad kartais sunkiai priimame naujus dalykus, - tai kyla iš mūsų pačių santykio su kalba. Žodžiai mums turi ne tik reikšmę, bet ir prasmę arba vertę. Jeigu mano mylima močiutė visą gyvenimą buvo "baba", tai tas žodis yra apaugęs sava verte, susijęs su mūsų emocine patirtimi. Tarkime, "kukulaičiai su padažu" man ne tas pats, kas močiutės bulviniai "kleckučiai su kresnelėmis". Juk tai namai, kvapai, močiutė, gimtinė... Tai yra žodžių prasmė. Atsisakyti jos labai skausminga ir kažin ar verta", - svarstė kalbininkė.

Ivona ŽIEMYTĖ