Tikriausiai nė muzikos elito ir publikos pripažinimu neišmatuosi, neįkainosi tauraus "Klaipėdos" choro pasišventimo senosioms Mažosios Lietuvos muzikos tradicijoms, lietuvių išeivių kompozitorių kūrybai. Tvirtai suleidęs šaknis į pajūrio smėlį, šakomis jis siekia garsiausių Europos miestų bokštus bei kūrybos kalnų viršūnes. Švęsdamas savo gyvavimo 60-metį, "Klaipėdos" choras kviečia visus miestiečius, buvusius dainininkus į jubiliejinį koncertą, kuris vyks gruodžio 28 d. 17 val. KU Menų fakulteto koncertų salėje (K. Donelaičio g. 4).
Pradžioje buvo choras
"Mano biografija siejosi su profesoriumi Klemensu Griauzde, nes, stodamas į anuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, parašiau pareiškimą, jog noriu studijuoti pas jį. Dar nežinojau, kad jis - buvęs Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas; tuomet dramos, operų ir operečių spektakliai vyko kartu. Vėliau muzikos trupė iširo, Dramos teatras liko, ir K. Griauzdė išvyko į sostinę. Bet prieš išvažiuodamas, 1953 m. jis dar spėjo įkurti chorą "Klaipėda" prie Vykdomojo komiteto", - sakė nuo 1966 metų Liaudies operos teatrui ir jo chorui vadovavęs profesorius Kazys Kšanas.
"Pas prof. K. Griauzdę mes ne tik mokėmės, bet ir bendraudavome. Tada profesūra mėgo bendrauti su gabesniais studentais, po paskaitų pasėdėti "Neringos" kavinėje, bet tai nebuvo lėbavimas, o įdomūs pašnekesiai apie muziką, apie tai, koks muzikų sąjūdis vyko Smetonos laikais, ir tai buvo gera mokykla. Profesorius sakydavo, kad geras vadovas chorą suburti gali bet kur, net ir kalėjime. Vėliau, kai dar buvau studentas, vadovavau kalėjimo prižiūrėtojų, vaikų namų, gamyklų chorams, o kai tarnavau kariuomenėje Kaliningrado srityje, dirbau ir su karininkų žmonų choru, vėliau - su Klaipėdos jūreivystės mokyklos dainininkais", - sakė K. Kšanas, ištikimai laikęsis savo Mokytojo priesakų ir tradicijų bei kūręs savas.
AVILYS. "Choras - tai dūzgiantis avilys. Nuo vadovo, "bičių motinėlės", priklauso spiečiaus charakteris ir medaus skonis", - juokavo baritonas Stasys Šniukšta (dešinėje).
Tokios maestro nuostatos vėliau chorui lėmė šlovę, triumfą bei griausmingus plojimus įvairiuose Europos choro festivaliuose, vykusiuose prestižinėse salėse.
Pasak K. Kšano, choras iš pat pradžių buvo galingas ir gyvybingas, balsų skambesys buvo švarus, stiprus bei vientisas, tad netrukus buvo pastatyta P. Čaikovskio opera "Eugenijus Oneginas", po jos - D. Verdžio "Traviata". Įsitikinus, jog jau pirmieji choro pastatymai atkreipė muzikologų ir žiūrovų dėmesį, Vyriausybė 1959 m. chorui suteikė Liaudies operos teatro statusą, o 1987 m. buvo įsteigtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
Per ilgą choro kūrybinę biografiją pasikeitė ne vienas jo vadovas: Juozas Matutis, Augustinas Kepenis, Robertas Varnas, Juozas Idzelis.
Liaudies operos teatro vadovas K. Kšanas statyti rinkdavosi pasaulinius operos meno šedevrus: S. Rachmaninovo "Aleko", J. Štrauso "Čigonų baroną", D. Donicečio "Meilės eliksyrą", K. Miliokerio "Studentą-elgetą", J. Ofenbacho "Hofmano pasakas".
ĮVAIROVĖ. Choro repertuaras nuolat augo: nuo originalių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių iki stambių formų veikalų - kantatų, mišių, oratoriju, atliekamų su instrumentinėmis grupėmis bei orkestrais. Nuotraukos iš choro ir Liaudies operos archyvų.
Sąžinės balsas
Į tuometinę Liaudies operą, entuziazmo vedini, nesitikėdami jokio atlygio, atėjo dainuoti įvairių profesijų žmonės, orkestras buvo kviečiamas kaip svečias. Priimant dainininkus, protekcijų nebuvo, tačiau į sceną veržėsi ir neturintys muzikinės klausos; šiems buvo mandagiai atsakoma: "Mes jums paskambinsime", o tai reiškė - niekada.
1981 m. į Klaipėdą jau atvažiavo ir pirmieji profesionalūs solistai: Mindaugas Gylys, Viačeslavas Tarasovas.
"Iš pradžių pastatydavome spektaklius su savais solistais, o paskui kviesdavomės juos pakeisti garsiausius solistus: Virgilijų Noreiką, Eduardą Kaniavą, Ireną Milkevičiūtę, Romualdą Vešiotą..." - sakė K. Kšanas.
Pasak jo, solistai buvo tokie pasišventę ir sąžiningi, jog kad ir kokios gyvenimiškos apokalipsės juos ištikdavo, per premjeras jie neprarasdavo charizmatiško žavesio. Nepavesdavo net susirgę gerklės uždegimu. Jau per pirmąjį choro banketą vadovui paaiškėjo, kad Stasys Šniukšta - nepaprastai artistiškas, dramatiškas baritonas, ir bus nepakeičiamas kiaulių karalius Župenas operoje "Čigonų baronas". Aktoriniais solistų gebėjimais žavėjosi ir operos teatre spektaklius režisavęs Vytautas Paukštė.
"Chorinę muziką norisi dainuoti tik erdvėje su labai gera akustika. Šiuo metu mes labai dažnai giedame užsienio festivaliuose ir Klaipėdos krašto bažnyčiose. Gal nelaikyčiau savęs dideliu chorinės muzikos fanatiku, tiesiog mėgstu, kai dainuoja žmonės, geras menines programas, kuriose be choro ir solistų dalyvauja geras pianistas ar orkestras", - atviravo K. Kšanas.
"Klaipėdos" choristai, būdami Tėvynės patriotais, dalyvavo visose respublikinėse ir pasaulio lietuvių dainų šventėse, pareigingai, "per kraują" išmokdavę jų repertuarą, nes tuo pat metu statydavo operas. Choro dainos apie jūrą, jūreivius, krante likusius artimuosius skambėjo per valstybines ir miesto šventes.
"Dirbome iš idėjos"
"Dainavau Kauno medicinos instituto chore "Neris", o kai atvažiavau į uostamiestį 1965 m., iškart atėjau į "Klaipėdos" chorą, ir už tai esu dėkinga likimui", - sakė ilgametė choro dainininkė, ir šiandien likusi jam ištikima gydytoja odontologė Sofija Kačergienė.
"Dar kai buvau studentė, ir trūko pinigėlių, nepraleisdavau nė vienos operetės, dramos teatro spektaklio, tad atvažiavusi į Klaipėdą tikėjausi dar daugiau. Maestro, kuris mane priėmė į Liaudies operą, pats nenumano, kiek jis mums suteikė galimybių ir dovanų dvasiai. Išmokė solfedžio, muzikos pagrindų, mintinai žinodavome, kuriam solistui kokiame veiksme reikės išeiti į sceną. Kai po repeticijų, kurios trukdavo beveik iki vidurnakčio, grįždavau namo, vyras stebėdavosi, kad atrodau pailsėjusi, net švytinti. O juk prieš repeticijas gydžiau ligoniukus visą dieną. Ir dabar, grįžusi iš koncerto, aš dainuoju, muzika manyje skamba visą laiką. Po repeticijų neskubame skirstytis, susirenkame pas kurį namuose, ir kas dainuoja estradines dainas, kas - džiazuoja", - sakė S. Kačergienė, pasidžiaugusi, jog repertuare - ir sakralinė muzika, ir klasikinė, ir liaudies dainos. Ji neįsivaizdavo, kaip būtų galėjusi praleisti bent vieną spektaklio premjerą ar net repeticiją.
"Maestro dabar sakė, kad kartais savęs nepažindavo - kodėl jis pyko ant choristų, kuriems po darbų kartais norėdavosi paplepėti ir atsipalaiduoti. Iš tikrųjų jis be galo visus mylėjo ir palaikė. Jis nepavargdavo, ir mums dainavimas buvo kur kas daugiau nei pomėgis, darė kilnesnius. Už muzikinio gyvenimo bangavimą esu dėkinga ir jo žmonai, muzikologei Daivai Kšanienei, kuri buvo klausytoja, vertintoja, kritikė. Ir jo dukrai koncertmeisterei Miglei Mosėnienei", - sakė S. Kačergienė, su nostalgija prisiminusi koncertines išvykas į gražiausius Europos miestus.
Pakilę virš žemės
"Aš - matematikas su scenos bacila, ji mane visada labai traukė", - sakė garbaus amžiaus solistas Stasys Šniukšta, Klaipėdos universiteto Technikos fakultete apie pusę amžiaus dėstęs aukštąją matematiką.
Būdamas dar vaikas žemaitis giedojo "karunkas". Užaugęs visur, kur tik dirbo, suburdavo dramos būrelius, kurių lankytojai ir dainavo. Tarnaudamas armijoje Kazachstane, vaidinti subūrė karininkų žmonas; šios, dėkingos, lietuviui mezgė drabužius. Persirgęs balso stygų uždegimu jaunuolis į konservatoriją nestojo, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, atsikėlė gyventi į Klaipėdą vien todėl, kad čia buvo įsikūręs miesto choras.
"Liga sugadino mano tenorą, bet kūrybingasis maestro K. Kšanas mane padarė baritonu. Dėl repeticijų, gastrolių buvo daug laiko pavogta nuo šeimos, bet iš "dūšios" meilės muzikai neatimsi. Man muzika buvo stebuklas, o jos ir vaidybos sintezė mane tiesiog pakerėjo. Kai esi scenoje, tarytum atsiranda ketvirtas matavimas - galingas jausmų proveržis, ir galia tai, ko neįstengtum padaryti gyvenime, įkūnyti scenoje", - sakė S. Šniukšta.
Jis sakė, kad muzikavimas lavina atmintį, improvizacijos meną. Prabudęs S. Šniukšta prasidainuodavo, ir tuomet studentams būdavo lengviau paaiškinti, kad matematika nėra kinų kalba.
Labai gaila, kad neįmanoma paminėti visų nusipelniusių chorui žmonių: šimtų pavardžių nesurašytum į jaučio odą, ir nė vienas iš jų nebuvo atsitiktinis pakeleivis. Pabandėme kelių žmonių lūpomis praskleisti viliojančią scenos uždangą.
Pokalbininkai prisiminė choro senbuvius: į devintąją dešimtį įkopusią Reginą Vadeišienę, kuri iki šiol iš Gargždų važinėja į repeticijas, solistę, kapitono Ričardo Lučkos žmoną Eleonorą, kuri, paklausta, ar sunku vyro laukti ant kranto juokaudavo: "Aš buvau su Kšanu", choro tarybos pirmininkus Aldoną Bliūdžiuvienę, Donatą Jokužienę, Rasą Narbutienę, Janiną Bloškienę...
Rašyti komentarą