Smagu buvo patirti, kad klausytojų susirinko šimtai - artipilnė savąja talpa kino teatrams prilygstanti salė, kad tarp susirinkusiųjų mačiau žmonių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, malonu buvo salėje išvysti poeto dukrą Eglę su vyriausiuoju poeto anūku Antanu ir jauniausiąja anūke Justina, taip pat Sąjūdžio pirmeivę ir garbingą jo metraštininkę Angonitą Rušytę, poeto studijų kurso draugą profesorių Česlovą Kalendą, nepasididžiavusius čia atvykti vietinės valdžios atstovus, Seimo narius...
Apie poeto kūrybos svarbą lietuvių literatūrai ir jo asmenybės svarbą Lietuvos valstybei nuo ankstyvo ryto veik iki vakaro buvo kalbama respublikinėje konferencijoje „Marcelijus Martinaitis: pilietis ir kūrėjas epochų sankirtoje“, kur solidžius pranešimus skaitė garsus literatūros kritikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, kalbėjęs apie poeto rankraščius, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys, papasakojęs painią ir gana graudžią poeto tėviškės istoriją, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, kalbėjusi apie M.Martinaičio vaidmenį Sąjūdžio ištakose, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos specialybės studentė Žiedūnė Juškytė, apžvelgusi žurnalistinius poeto darbus, publikuotus rajoniniame laikraštyje „Stalinietis“, kur poetas reiškėsi ir kaip doros, blaivios gyvensenos šauklys, ir kaip patarėjas žemės ūkio klausimais, netgi leisdavęsis į svarstymus, ką derėtų daryti, kad karvės duotų daugiau pieno...
Poeto brolis, garsus šalies kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis surengė puikų savo kurtų dainų M.Martinaičio tekstais koncertą, jame dainavo Laima Česlauskaitė (sopranas), o poeto anūkas, profesionalus animatorius Antanas Skučas pademonstravo savos kūrybos animacinį filmą pagal M.Martinaičio eilėraštį „Rauda boružei“.
Konferencijos branduoliu, ko gero, derėtų laikyti artimos poeto bičiulės, akademikės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės profesorės Viktorijos Daujotytės pranešimą „Lietuvių prigimtinė kultūra Marcelijaus Martinaičio kūryboje“, kurį pranešėja užbaigė kone pranašiškais paties poeto žodžiais, ištartais Lietuvai dar tik ketinant stoti į ES: „Bijau banaliausio, primityviausio mūsų ėjimo į Europą, mėginimo prisitaikyti prie tenykščio kičo, meno klišių. Manoma, kad mūsų literatūros temos tokios specifinės, uždaros, kad neva niekas jų nesupras. Iš tiesų - tai, ką mes turime seno, yra gilesnė praatmintis, kuri apima didžiulius Europos plotus. Mūsų Europa kartais yra giliau negu tai, kas dabar laikoma europietiškumu. Aš jaučiu, kad etninė patirtis man suteikė galimybę gyventi senojoje Europoje - labai didelėje ir vieningoje, bet jau užmirštoje. Ją suprato F.Rablė, Dž.Bokačas, K.Donelaitis... Atskirtuose, rodos, izoliuotuose dalykuose yra buvusio Europos bendrumo - mes jaučiame ir suvokiame dalykus, kurių dar ieškos Europa ir kurių ras lietuvių literatūros temose. Jų rastų ten ir dabar, jeigu mūsų raštus kas giliau paskaitytų...“
Po konferencijos šventės dalyviai buvo pakviesti į ekskursiją po Raseinių Marcelijaus Martinaičio biblioteką ir memorialinį poeto kambarį, kuriame it relikvija puikuojasi M.Martinaičio rašomoji mašinėlė, Kukučio vėliava, kiti autentiški daiktai... O bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė patvirtino, kad šiame kambaryje galima surasti ir visas lig vienos knygas, kurias tik yra parašęs M.Martinaitis.
Iš kelionės kiekvienas konferencijos dalyvis parsivežė po suvenyrinį kavos puodelį su bibliotekos simbolika, po gardų Kukučio kraštiečių spaustą sūrį ir tvirtą raminantį žinojimą, kad amžinybėn išėjęs poetas iš mūsų širdžių ir protų niekur neiškeliavo - kad tebėra Lietuvai svarbus, reikalingas, kad tebėra Lietuvos mylimas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą