Baltų ir juodų paukščių sala

Parodos

Dailės salone "Paletė" atidaryta Gražinos Oškinytės kūrybos paroda "Tarp juodos ir baltos". Kritikams stebintis, jog minimaliausiomis priemonėmis pasiekė maksimalios meninės išraiškos, grafikė šmaikštavo: "Atėmiau iš savęs spalvas, liko tik popierius ir pieštukas. Ką dar galėčiau iš savęs atimt?".

Ši lengva ir grakšti paroda tarsi simbolizavo penktųjų "Paletės" galerijos gyvavimo metų pradžią. Menotyrininkė Jovita Skolevičienė sakė, jog, atrodytų, aštri tema, turėjusi pabrėžti pozityvų - negatyvų polius ir juoda - balta kontrastus, mums suskambėjo lyg švelni muzika. Tamsa ir šviesa tarsi sklinda iš nesuvokiamo šaltinio - be dugno, be ribų - kiekvieną lašą paverčianti dvasią maitinančia versme. Tai tarsi nukelia mus į užribį, kur tvyro sielos gelmė. Žiūrovus žavėjo kūrinėliai "Šilkinis lietus", "Kelionė nuo aušros ligi sutemų".

"Dauguma darbų - asociatyvūs, kai kada mintis vedė į priekį, nutoldavau nuo natūros, gamtos, ir atsirasdavo tas horizontas. Prieš tai buvusi paroda ir vadinosi "Anapus horizonto"... - sakė parodos autorė Gražina Oškinytė. - Man buvo svarbu ta pusiausvyra tarp šiapus ir anapus, mistikos ir realybės. Kai kurie peizažai radosi plaukiojant mariose, vėliau jie kiek transformavosi, iškrito, kas nereikalinga. Man gal nepatogu taip sakyt, bet iš tikrųjų ir gyvenime jaučiu pusiausvyrą, jokio vidinio sąmyšio ar chaoso, o gamtoje atrandu ypatingą harmoniją. Žaidimas juoda ir balta, ir ypač perteikimas tos atspalvių gamos, kuri yra erdvėje tarp jų, man atrodo subtiliau nei taškytis visomis įmanomomis spalvomis. Tai sudėtingesnis uždavinys, ir nesvarbu, sunkiau ar lengviau, dirbti man buvo be galo malonu. Kai mėginau aprėpti žmogiškąją būtį nuo gimimo iki mirties, tą kelionę, džiaugiausi dažniausiai apsiėjusi be žmogaus veido; tai, ką matote - ne žmogaus, o gyvenimo veidas".

Ivona ŽIEMYTĖ