Anot jo, pokyčiai yra susiję su geopolitine padėtimi ir ekonomine, priverstine bei grįžtamąja migracija. „Dabar vyksta debatai, ar lietuviai yra tie, kurie išvyksta iš Lietuvos, bet išsaugo lietuvių kalbą, kultūrą. Taigi lietuviškumo kontekstas labai išsiplėtė – tai ir yra milžiniškas mūsų tapatybės pokytis“, – sako T. Balkelis.
Apie tautos tapatybės pokyčius ir istorijos reikšmę tautai su istoriku T. Balkeliu kalbėjosi žurnalistė Raminta Jonykaitė.
Viename internetinių straipsnių Jūs pavadintas „moksliniu piligrimu“. Šį teiginį patvirtina Jūsų biografija – studijavote Vilniaus, Oksfordo, Toronto universitetuose, dabar dirbate Airijoje. Ką mokslininkui duoda tokia piligrimystė?
Taip mane pavadino vienas iš mano knygos recenzentų. Jis kalbėjo apie lietuvius, kurie iki Sąjūdžio gyveno Lietuvoje, bet paskui pasirinko studijas ar darbą Vakarų universitetuose. Užsienyje daktaro disertaciją yra apgynę daugiau kaip 500 įvairių sričių specialistų iš Lietuvos. Tačiau humanitarams kelią Vakarų universitetuose skintis daug sunkiau (pvz., dėl kalbos barjerų). Aš priklausau dar mažesnei istorikų grupelei, taigi akademinė piligrimystė – tiksliausias mūsų gyvenimo, noro išbandyti save Vakarų akademijoje apibūdinimas.
Kaip mokslininko darbas ir tyrinėjimai keičiasi nusprendus neapsiriboti viena šalimi?
Istorijos darbams labai svarbus platus lyginamasis kontekstas. Žvelgiant iš tautinės valstybės perspektyvos, istorija gali būti labai lokali. Vertinant iš platesnės tarptautinės akademinės perspektyvos, istorijos mokslas dabar itin komparatyvus.
Kartais teigiama, kad Lietuvoje humanitariniai mokslai vis dar yra lokalūs. Ką manote Jūs?
Turbūt visi žinome, kaip tarptautiniu mastu vertinami mūsų universitetai – lygis nėra labai aukštas. Vilniaus universitetas atsiduria tik tarp 500 geriausių Europos universitetų. Lietuva nėra ta šalis, kuri diktuoja universitetines mokslo madas pasaulyje arba Europoje. Žinoma, tam tikrose srityse yra išimčių, tačiau bendras lygis, švelniai tariant, labai vidutinis.
Kas lemia vietą pasaulio akademinėje bendruomenėje?
Yra daugybė priežasčių, kodėl mūsų švietimo būklė būtent tokia. Viena iš pagrindinių priežasčių, mano nuomone, – mokslo finansavimo dalykai. Tik visai neseniai imta finansuoti mokslinius projektus, kas labai įprasta Vakaruose. Būtent todėl, kad trūko finansavimo, Lietuva labai retai galėjo pasikviesti aukšto lygio užsienio mokslininkų. Po Sąjūdžio Vytauto Didžiojo universitetas kvietė garsius tarptautinius mokslininkus, bet paskui tie žmonės kažkur dingo.
Labai sunku kalbėti apibendrintai, bet mūsų sistema lokali dėl to, kad daugiausia remiamės savo kadrais. Tai nėra blogai ir nesakau, kad reikia vien užsieniečių, bet problema ta, kad į universitetus nepritraukiame aukšto lygio specialistų, mokslininkų, ypač humanitarų.
Dirbate didžiausiame Dublino universitete, Karo studijų centre. Drauge su kolegomis iš įvairių šalių tiriate karinius konfliktus, kilusius po Pirmojo pasaulinio karo įvairiose pasaulio vietose. Tokie tyrimai, kai lyginami skirtingi dalykai ir pamatomi tam tikri bendri bruožai, leidžia daryti išsamesnes išvadas?
Kiekvienas požiūris turi savų privalumų. Aš niekada nenurašyčiau ir mikroistorijos, ir istorijos, kuri yra lokali. Bet šiuo metu įdomiausių istorinių tyrimų perspektyva yra lyginamoji. Kai pasaulis globalėja, istorikams rašyti darbus apie vieną nedidelę bendruomenę, įsivaizduojant, kad jos praktiškai neveikia globalūs procesai, būtų naivu. Taigi istorikai nėra išimtis ir daro tai, kas vyksta pačioje visuomenėje.
Jūsų mokslinės studijos tema – lietuvių tautinis judėjimas, lietuvių tautos formavimasis. Sakote, kad knygoje pateikiamas kitoks požiūris. Tačiau, pavyzdžiui, teiginys, kad moderni lietuvių tauta formavosi XIX a. pab.–XX a. pr., yra pripažįstamas ir nėra naujas. Į ką norėjote pažvelgti kitaip?
Bandau atkreipti dėmesį į tam tikrus lietuvių tapatybės ir moderniojo lietuviškumo kūrimo proceso dalykus, kurie buvo mažiau tyrinėti. Vienas iš tokių naujų dalykų – iki šiol buvo mažai kalbama apie lietuvių inteligentiją ir labai subjektyvų, intymų tų žmonių gyvenimą. Tai nėra įprastinis požiūris, nes istorikai dažniausiai kalba apie politinius procesus, Lietuvos Tarybos veiklą, svetimšalių įtaką ir pan.
Knygoje yra skyrius, kuriame parodau, kaip lietuvių tautiniame judėjime ir kuriant lietuvių tautinę tapatybę dalyvavo moterys. Tos moterys buvo šviečiamos, bandoma jas įtraukti į patį judėjimą, tačiau jos buvo įvairiai niekinamos, būta ir komiškų epizodų. Viena iš pačių įdomiausių dilemų, kurią tuo metu išgyveno lietuvių inteligentai vyrai, – kaip susirasti lietuvę žmoną, kuri atitiktų reikalavimus, t. y. ir lietuviškai kalbėtų, ir būtų išsilavinusi. Pasirodo, kad tai buvo labai sudėtingas dalykas, nes XIX a. pab.–XX a. pr. daugelis išsilavinusių moterų Lietuvoje buvo lenkakalbės. Jos priklausė bajorų sluoksniui, kuris buvo gana akivaizdus ideologinis lietuvių inteligentijos, kilusios iš valstietijos, priešas.
Vartant knygą susidaro įspūdis, kad kartais istorijos mokslas kreipia dėmesį į vienus dalykus ir tada nemato kitų.
Lietuvoje istorijos dažnai kenčia nuo vadinamosios objektyvizmo ligos – įsitikinimo, kad istorija absoliučiai objektyvus dalykas. Iš tikrųjų istorijos mokslas yra humanitarinė disciplina, kuri remiasi ne tiek pačiais faktais, kiek jų interpretacijomis, o istorikai, kaip ir kiti humanitarai, taip pat seka savo laikotarpio madomis, domisi tais dalykais, kuriais domisi ir kitų disciplinų atstovai. Todėl ir Lietuvoje tam tikrais laikotarpiais vyrauja tam tikros tyrimų temos, o kiti istoriniai įvykiai pamirštami arba nustumiami į šalį.
Vienas iš tokių paradoksų – Europa ruošiasi minėti Pirmojo pasaulinio karo jubiliejų, o Lietuvoje šis karas tarytum neegzistuoja. Jis žinomas ir tyrinėjamas, bet dažniausiai mes koncentruojamės į Nepriklausomybės karus, kurie vyko po 1918 m., iki 1920 m. Tačiau Europos akademikai šiuo metu rašo įdomius darbus apie Pirmąjį pasaulinį karą, Rytų frontą ir apie Lietuvą, Baltijos šalis, Lenkiją. O mūsų istorikus labiau domina tokios temos, kaip rezistencija, deportacijos. Žinoma, jos labai svarbios, bet noriu pasakyti, kad tam tikrais laikotarpiais vyrauja tam tikros temos – istorija dažnai seka intelektualinėmis madomis.
Kas tas madas diktuoja?
Pirmiausia, politinė konjuktūra, kurioje mes gyvename, politinis kontekstas, mūsųtapatybės poreikiai. Mums, kaip tautai ir valstybei, vienas iš skaudžiausių laikotarpių buvo Antrasis pasaulinis karas – tikrai ne Pirmasis. Todėl istorikų darbuose ir kolektyvinėje visuomenės atmintyje ir vyrauja temos, susijusios su Antrojo pasaulinio karo išgyvenimais (holokaustas, trėmimai, partizaninis karas, kolektyvizacija, sovietmečio persekiojimai ir pan.).
Tautos istorija apaugusi įvairiais mitais, pasakojimais. Akademinėje bendruomenėje tie mitai dažnai vertinami neigiamai, kita vertus, kartais sakoma, kad jie būtini. Kokia, jūsų nuomone, mito reikšmė?
Mitai ypač reikalingi – jie visada egzistuos. Mitai – tarsi klijai, suklijuojantys visuomenės narius, ar, tarkime, tikėjimas, leidžiantis tikėti tais pačiais dalykais. Esu parašęs studiją apie Tado Blindos mitą. Man buvo didelis atradimas, šokas, kad realiojo istorinio Blindos gyvenimas neturi nieko bendra su mitinio Blindos gyvenimu. Tada aš pradėjau domėtis, kaip atsirado mitas, kas jį sukūrė. Jis buvo naudojamas įvairiais politiniais ir kultūriniais tikslais, sakykim, ankstyvojo atgimimo laikais, XX a. pr., paskui – tarpukario metais, Antrojo pasaulinio karo metais. Ir šiais laikais jis tebegyvuoja – apie Blindą statomi filmai, kuriami miuziklai. Manau, kad tai natūralus procesas, jis nei teigiamas, nei neigiamas. O istoriko uždavinys – paaiškinti, koks yra mitų gyvenimas, kokias funkcijas jie atlieka. Tačiau mitai taip pat gali turėti ir žalingą poveikį.
Įdomu, kad Tado Blindos mitas išlieka taip ilgai.
Ilgaamžiškiausi tie mitai, kurie yra lankstūs, lengvai pritaikomi prie įvairių politinių sistemų. Viena iš priežasčių, kodėl minėtasis mitas gyvuoja taip ilgai, yra ta, kad Blinda lengvai pritaikomas prie bet kokios santvarkos kaip jos gynėjas. Sovietmečiu jis buvo paprastų darbo žmonių gynėjas, jų atstovas. Naujausiame filme Blinda jau yra tautinio pasipriešinimo svetimšaliams, rusams, veikėjas. Filme nueinama net iki istorinių paradoksų, galima sakyti, nesąmonių – pvz., Lietuvos ponai kartu su Lietuvos valstiečiais priešinasi imperinei sistemai. Istoriko akimis žiūrint tai absoliutus liapsusas, bet mitas šiuo atveju svarbesnis nei istorinė realybė.
Neseniai pasirodė žurnalisto Virginijaus Savukyno knyga, kurioje kalbama apie lietuvių tautą ir mitus. Pristatydamas knygą jis pastebėjo, kad šiandien mes susiduriame su vakuumu, mums trūksta pasakojimų ir mitų.
Nemanau, kad trūksta naujų istorinių mitų. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl taip sakoma, yra per paskutinius 20 metų subyrėjusi hierarchinė mitų sistema. Todėl susidaro įspūdis, kad dabar mes tikime viskuo ir kartu niekuo. Viena iš Lietuvos istorijos problemų – per ilgus okupacijos metus į smegenis mums buvo brukami įvairiausi mitai (tai ir tarybinės gerovės mitas, komunistinės sistemos mitas), todėl įvyko labai natūralus demitologizacijos procesas. Būtent todėl mums dabar sunku priimti bet kokius mitus, mes esame labai atsargūs ir skeptiški. Tačiau skeptiška visuomenė nebūtinai kažką prarandanti visuomenė. Sutinku, kad reikia pozityvių visuomeninių mitų, ypač palaikančių valstybingumo, tautiškumo idėjas, bet tokie mitai Lietuvoje egzistuoja šimtmečius, todėl neverta kurti naujų.
Ar būna taip, kad minėti mitai perkeliami ir į mokslą?
Istoriniai mitai daro poveikį, kartais neigiamą, mokslininkų darbui. Paskutiniais metais vyksta debatai dėl Lietuvos partizaninio karo interpretacijų. Šiuos debatus sukėlė jauno istoriko Mindaugo Pociaus studija „Kita mėnulio pusė“, kurioje jis, remdamasis archyviniais dokumentais, parodo tamsiąją partizaninio karo pusę – ginkluotas partizanų akcijas prieš civilius gyventojus įvairiuose Lietuvos regionuose.
Viena iš reakcijų į šią knygą buvo visiškas jos atmetimas, autorius buvo kaltinamas valstybiniu sabotažu, išdavyste. Vis dėlto istorikai vis labiau linkę pripažinti, kad ši knyga atvėrė visiškai naują diskusijų lauką – tai, kas buvo žinoma, bet nebuvo tiriama, nors net yra išlikę kolektyvinėje atmintyje. Jeigu jūs pakalbėtumėte su daugeliu žmonių, išgyvenusių pokarį, išgirstumėte pačių įvairiausių prisiminimų – nuo pačių patriotiškiausių iki pačių kritiškiausių partizanų atžvilgiu.
Tokios knygos, nors ir sulaukia labai daug kritikos bei puolimų, iš tikrųjų demitologizuoja tam tikrus dalykus. Tikrai yra idealistinis ir labai svarbus partizaninio karo aspektas, kuris išliks, nes jis ir yra mūsų lietuviškos tapatybės dalis. Tačiau kartu mes turime būti labai kritiški priimdami tam tikros politinės krypties istorikų siūlomus dalykus.
Norėčiau grįžti prie vienos iš Jūsų interesų sričių – tapatybės formavimosi. Tai – kintantis, besikuriantis procesas. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi tauta?
Jeigu klausiate, ar pasikeitė lietuvių tapatybė per pastaruosius 20 metų, mano atsakymas yra teigiamas. Ypač dabar mes išgyvename staigius pokyčius. Pirmiausia tai susiję su Lietuvos geopolitine padėtimi. Lietuva niekada nebuvo geopolitiškai tokia saugi, kokia yra pastarąjį dešimtmetį, ir tai atsispindi mūsų tapatybėje. Pokyčiai susiję ir su įvairiausių tipų migracija (ekonomine, priverstine, grįžtamąja).
Jaunimas lietuviškumą priima gerokai globaliau, liberaliau negu mūsų tėvai, kurie gyveno lokalioje sovietinėje Lietuvoje. Todėl vis daugiau žmonių išvažiuoja studijuoti, kyla vis didesnis poreikis domėtis kitomis kultūromis, kurios irgi veikia mūsų kultūrą. Dabar vyksta debatai, ar lietuviai yra tie, kurie išvyksta iš Lietuvos, bet išsaugo lietuvių kalbą, kultūrą. Taigi lietuviškumo kontekstas labai išsiplėtė – tai ir yra milžiniškas mūsų tapatybės pokytis.
Kaip įvairiu laiku tam tikri socialiniai sluoksniai daro įtaką tapatybei. Kaip keičiasi jų vaidmuo?
Konkretus pavyzdys – inteligentijos vaidmuo. Sovietmečiu inteligentai Lietuvoje turėjo milžinišką kultūrinę ir socialinę įtaką. Tokie žmonės, kaip Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, buvo laikomi visuomenės vedliais, lyderiais, netgi tam tikrais visuomeniniais dievukais. Tai laikais įtvirtinama sąžinės sąvoka, tautos vedlio sąvoka.
Vis dėlto manau, kad sovietmečiu inteligentijai suteiktas vaidmuo buvo iškreiptas. Tuo metu dabar tai normalus visuomenės ir jos šviesesnio sluoksnio, santykis, kuris nėra hierarchizuotas ir politizuotas, nes anksčiau minėtą santykį rėmė pati politinė sistema. Dabar, kai yra daugybė nepriklausomų mokslo institucijų ir valstybės švietimo politika nėra tokia dominuojanti kaip tarybiniais metais, atsirado daugiau galimybių intelektualams, inteligentams reikštis ir visuomenei juos priimti arba nepriimti.
Ar tai natūralūs procesai? Kartais pasigirsta nuomonių, kad kultūros ir mokslo žmonių balsas turi per mažai reikšmės.
Iš pradžių ir aš maniau, kad mes praradome tuos geruosius dalykus, kuriuos turėjome sovietinėje Lietuvoje. Bet, nemažai metų praleidęs Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje, Airijoje, pamačiau, kad intelektualų vaidmuo tose visuomenėse panašus kaip ir dabartinėje Lietuvoje. Iš esmės ten intelektualai nevaidina tokio vaidmens, kokį vaidino socialistinių šalių bloke. Todėl tai, ką mes turime dabar, yra ir Europos, ir pasaulio konteksto dalis.
Galbūt šiandien yra balsų įvairovė, o gal atsiranda tokių sluoksnių, kurių balsas girdimas geriau?
Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje geriausiai girdime tuos, kurie šmėžuoja masinės informacijos priemonėse. Tai mūsų politinis elitas, įvairių partijų atstovai ir popkultūros elitas, kurį sukūrė komercinės televizijos, radijo stotys. Tai neišvengiamas procesas – popkultūra egzistuoja visur. Svarbu, kad tai pasirenkamas dalykas ir nėra tai, ką išgyvenome sovietmečiu, kai mums buvo siūloma tik vienos rūšies kultūra.
Vienas iš aspektų, apie ką kalbate mokslinėje studijoje, lyčių vaidmuo formuojant tapatybę. Tad kaip tapatybės raidai skirtingu laiku įtaką darė vyrai ir moterys?
Iš esmės visi nacionalistiniai projektai yra maskulinistiniai. Nacionalizmas ankstyvoje stadijoje yra vyrų reiškimosi erdvė. Dažniausiai moterims nacionaliniuose projektuose buvo primetami tam tikri, bet riboti vaidmenys. Tik dalis moterų galėjo patekti į vyriškas intelektualines sferas ir aktyviai dalyvauti tautinės inteligentijos darbe.
Tačiau aš kalbu tik apie labai specifinį istorinį laikotarpį. Dabar Lietuvos universitetų akademiniuose departamentuose pamatysime daugybę moterų, dirbančių įvairiausiose srityse. Galima sakyti, kad tas nacionalistinis projektas vyko kartu su moterų emancipacija.
Tikriausiai visais laikais, ypač istorinių lūžių metu, vyrų vaidmuo ryškesnis? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip buvo ir Sąjūdžio laikotarpiu.
Sąjūdžio laikais buvo daug iškilių moterų net ir tarp politinių lyderių. Maskulinistinė kultūra Rytų Europoje apskritai labai įsišaknijusi. Tai senas istorinis palikimas. Rytų europiečiai daug sunkiau nei Vakarų europiečiai priima bet kokias emancipacijos idėjas (pvz., seksualinių mažumų teisės). Tačiau Vakarai emancipacinius procesus išgyveno per kelis šimtmečius, o mes tai turime įveikti per dešimtmečius. Būtent todėl kyla tokios radikalios reakcijos. Bet Lietuva eina labai panašiu keliu, kuris jau buvo nueitas kitur.
Vilniaus universitete baigęs lietuvių filologijos studijas, mokslus tęsęs Oksfordo, Brandeis universitetuose, disertaciją Tomas Balkelis apgynė Toronto universitete, Kanadoje. Šiuo metu drauge su kolegomis iš įvairių šalių istorikas tyrinėja, kaip įvairiose pasaulio vietose vyko Pirmojo pasaulinio karo sukelti kariniai konfliktai: nuo Rusijos Pilietinio iki Airijos Nepriklausomybės karo. Disertacijos pagrindu parengta knyga anglų kalba pavadinimu „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ užsienio skaitytojams pasakoja apie modernios lietuvių tautos formavimąsi. Kiek vėliau knyga išleista ir lietuvių kalba.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą