Ką tik pasirodė nauja, jau penktoji jūsų iliustruota knyga vaikams „Vilkiukas“. Ar kūrėjas auga kartu su savo kūryba?
Tikrai taip. Jaučiu, kad piešdama iliustracijas šiai knygai įdėjau daug daugiau pastangų istorijai sukurti, taip pat atsirado daug naujų vizualinių detalių, tekstūrų.
Šiek tiek kinta ir stilius.
Pažymėtina, kad šią knygą kūrėme kartu su Pauliumi Varnele. Jis yra knygelės teksto autorius, o aš jos iliustratorė.
Pirmųjų knygų teksto ir iliustracijų autorė buvau aš viena. Tai buvo keturių knygelių apie Meškį ir Žąsį serija („Meškis ir žąsis“ (2015 m.), kuri buvo išversta ir į prancūzų kalbą, „Meškis ir žąsis. Pyrago diena“ (2021 m.), „Meškis ir žąsis. Gera būti kartu“ (2021 m.), „Meškis ir Žąsis. Staigmenų popietė“ (2022 m).
Šios knygelės sulaukė ir skaitytojų dėmesio, ir knygos profesionalų įvertinimų. Buvau nominuota knygų rinkimuose, ir spektaklis buvo sukurtas pagal šią knygą.
Vis dėlto pajutau, kad toliau man sudėtinga varžytis lietuviškų knygų rinkoje, nes lietuvių kalba man nėra gimtoji.
Todėl labai džiaugiuosi pirmąja kūrybine draugyste su P. Varnele.
Kas svarbu kuriant paveikslėlių knygą? Juk ji skirta labai mažiems vaikams, kurie dažniausiai dar nemoka skaityti.
Knygų mugėje diskutavome apie tai, kas yra vaikiškų knygelių tikslinė auditorija.
Leidyklos orientuojasi į suaugusiuosius, nes tėvai, o ne vaikai sprendžia, ar pirkti knygelę, ar ne. O kūrėjui svarbu, kad knygelė patiktų ir tėvams, ir vaikams, ir ekspertams, kurie kasmet renka geriausias, gražiausias knygas.
Mano pagrindinis kūrybinis principas - minimalizmas, manau, kad mažiau yra daugiau. Manau, kad tai taikytina tiek vaikiškos knygelės tekstui, tiek iliustracijoms.
Man svarbu, kad vien iš paveikslėlių būtų aiški istorija ir kad knygelė būtų perskaitoma vienu atsikvėpimu.
Kaip to minimalizmo pasiekiate?
Atmetimo būdu. Iš pradžių visada būna sudėtingas siužetas, su daug siužetinių linijų, personažų, viskas supainiota.
O mažiems vaikams, aš kuriu knygeles vaikams iki penkerių metų, viskas turi būti labai paprasta, aišku.
Todėl mano kūrybinio proceso svarbiausias tikslas yra vaizdo išgryninimas.
Kokius dar tikslus keliate sau kurdama piešinių knygeles?
Taip pat man atrodo svarbu, kad knygelės edukuotų vaikus.
Pavyzdžiui, mano knygelių serija „Meškis ir Žąsis“ yra apie draugystę.
Jų istorijos pasakoja, kad draugystė - tai ne tik smagus laiko leidimas kartu, bet ir pagalba, sugebėjimas taikiai išspręsti konfliktus, kurie kyla ir tarp draugų.
Man labai svarbu, kad istorija pasibaigtų laimingai.
Savo knygelėse siekiu sukurti gerumo, jaukumo, šilumos, meilės atmosferą. Niekada negalėčiau kurti vaikams tokiomis sunkiomis temomis kaip artimųjų mirtis, tragedijos ar karas.
Manau, kad mūsų pasaulyje ir taip yra labai daug sunkumų, su kuriais anksčiau ar vėliau susiduriame.
Tad nebūtina to nešti į kūrybą. Idealistiškai noriu apsaugoti vaikus nuo pasaulio neteisybės ir baisumų, noriu, kad jie patirtų kuo daugiau laimės, linksmų nuotykių.
Noriu, kad vartant mano iliustruotą knygelę vaikui tiesiog pakiltų nuotaika, kad jie galėtų gerai pasijuokti.
O iš tiesų mažiems vaikams kriterijus juokinga ar nejuokinga yra vienas svarbiausių.
Taip, vaikams labai svarbu, kad būtų knygelėje pokštų ir jie būtų netikėti ir šiuolaikiški. Todėl reikia domėtis vaikų pasaulėvoka, būti tarp jų.
Taip pat ir patys personažai turi atrodyti juokingi ir mieli.
Jų veidai ir kūno kalba turi ryškiai ir aiškiai perteikti emociją: ar jis išsigandęs, ar nustebęs, ar piktas, liūdnas ir pan. Visa tai vaikas skaito iš vaizdo. Vaikai perskaito net mažiausias detales.
Jiems taip pat labai svarbu, kad būtų daug veiksmo.
Kas jums padeda palaikyti ryšį su vaikais, suprasti juos?
Mano dukra jau išaugo iš mano knygelių amžiaus, jai 12 metų, tačiau ji pirmoji mano kūrybos vertintoja ir ekspertė. Ji iš karto pastebi, kad kiškio koja ne taip pasukta arba kad jis nenatūraliai miega.
Atgalinį ryšį iš vaikų gaunu ir kūrybinėse dirbtuvėlėse, ir Knygų mugėje.
Kokie vaikiškų knygų iliustratoriai yra jūsų autoritetai?
Lietuvoje man labai patinka Ingos Dagilės, Gretos Alice iliustracijos. Dabar yra daug gerų, kokybiškai iliustruotų vaikiškų knygų.
Koks yra vaikiškos knygos iliustracijų kokybės ženklas?
Sunkus klausimas. Daug faktorių lemia kokybę.
Detaliai išpieštas siužetas. Harmoningos spalvos, aiški kompozicija, mieli, gyvi personažai... Kokybiški piešiniai nėra banalūs, kaip sugeneruoti dirbtinio intelekto ar iš „Stock'ų“ nupirkti.
Vaikiškos knygelės personažas, kaip ir kiekvienas paveikslas, pirmiausia atskleidžia autorių.
Dailininkas savo kūrinyje palieka dalelę savo širdies šilumos. Joks dirbtinis intelektas to nesugeneruos.
Tai pagrindinis skirtumas tarp dailininko ir dirbtinio intelekto sukurto paveikslo yra žmogiška emocija?
Taip, technika dirbtinio intelekto taip pat atsilieka, bet ne specialistai to nesupranta.
Bet jis tobulėja ir prognozuojama, kad perspektyvoje pranoks žmogiškus gebėjimus.
Anglijoje jau rašo peticijas, kad būtų stabdomos šios dirbtinio intelekto funkcijos, kad jis neatimtų darbo iš iliustratorių.
Kiekviena nauja karta tampa vis labiau priklausoma nuo ekranų. Kodėl pati pasirinkote tapti knygų iliustratore, o ne, tarkim, animacijos kūrėja?
Animacija man atrodo labai sunki. Jai reikia specifinių žinių ir technikos, kurių aš neturiu.
Iliustruoti knygą reikia didelės kantrybės, kurios aš retsykiais pritrūkstu, o animacijai jos reikia dar daugiau.
Be to, animacija - tai jau ne vieno kūrėjo, o komandos darbas. Ji reikalauja ir didesnių finansinių investicijų.
Pagaliau man animacija patinka mažiau nei paveikslėliai. Taip pat kaip nuotrauka kartais pasako daug daugiau nei video-.
Žinoma, piešinyje turi mažiau laisvės išreikšti save, tačiau kai laisvės mažiau - tai pieši tik tai, kas iš tiesų svarbu, tik esmę.
Užsiminėte, kad pagal jūsų knygelę buvo sukurtas spektaklis. Kaip jį vertinate?
Man labai patiko. Vilniuje esantis teatras „Pradžia“ pagal mano knygelę sukūrė spektaklį „Meškis ir Žąsis“. Spektaklį režisavo Žilvinas Beniušis.
Šis spektaklis yra be žodžių. Aktoriai tik kūno kalba ir emocijomis, klounada perteikia labai gražią Meškio ir Žąsies draugystės istoriją.
Kūrinio idėja yra apie tai, kad Meškis ir Žąsis yra labai skirtingos būtybės, tačiau tai netrukdo jiems būti gerais draugais.
Atėjus rudeniui, Žąsis turi išskristi į šiltus kraštus ir draugai išsiskiria. Idealistiškai noriu apsaugoti vaikus nuo pasaulio neteisybės ir baisumų, noriu, kad jie patirtų kuo daugiau laimės, linksmų nuotykių. Spektaklio finale jie vėl susitinka pavasarį.
Mano knygelės finalas yra kitoks.
Spektaklis iki šiol yra rodomas. Vaikai jį mėgsta ir tai yra svarbiausia.
Papasakokite, kaip jūs tapote vaikiškų knygelių kūrėja, iliustratore.
Studijavau visai ką kita - verslo administravimo specialybę Tarptautiniame LCC universitete. Net neįsivaizduoju, kaip aš išlaikiau ekonomikos egzaminus, nes man visada patiko piešti, fotografuoti.
Niekada nelankiau nei dailės mokyklos, net kursų, kaip dirbti su „Adobe Iliustrator“ ar „Pro Create“ programa, bet studijuodama jau dirbau komunikacijos biuro Marketingo skyriuje ir maketuodavau visokius plakatus, lankstinukus.
Visa tai daryti mokiausi savarankiškai iš „Youtube“. Ir dabar nenaudoju daug technologijų, perku tik skirtingus virtualius pieštukus, nes iliustracijas kuriu su planšete.
Pagal ERASMUS programą išvažiavau į Norvegiją ir patekau į Volda universiteto Meno fakultetą. Jame vyko labai daug įvairių kūrybinių dirbtuvių, ir aš išbandžiau įvairias meno technikas: lino raižinį, keramiką ir kt. Ten supratau, kad man labai patinka kurti.
Pirmąją knygą sukūriau studijuodama komunikacijų dizaino magistro programą Vestminsterio universitete Anglijoje. Baigiamajam studijų darbui buvo galima pasirinkti bet kokį projektą: kurti įmonės firminį stilių, kurti knygą ar architektūrinį projektą.
Aš pasirinkau knygos kūrybą ir sukūriau pirmąją savo knygą, jeigu neskaičiuotume tos knygelės, kurią sukūriau būdama penkerių metų.
Dabar vaikiškų knygelių kūryba yra pagrindinė jūsų veikla?
Taip ir net neįsivaizduoju, ką dar galėčiau daryti, nes šis darbas man labai patinka ir atrodo prasmingas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą