Dalia Ibelhauptaitė: "Privalau solistams parodyti Himalajus..."

Teatras buvusiame laivų doke, kur aksomą ir marmurą atstoja industrinė atributika ir kvapą gniaužianti erdvė? Opera be orkestro, bet lydima elektroninės muzikos skambesio? Kodėl gi ne. "Teatras yra gyvas, turi pulsuoti su laiku ir žmonėmis. Noriu imti ir "susprogdinti" mus, žiūrovus, iš vidaus, sukurti tokią situaciją, kurioje nesijaustume saugiai", - savo požiūrį į kūrybą dėsto režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Klaipėdos "Švyturio menų doke" kitą šeštadienį, rugsėjo 11-ąją, pristatysianti elektroninės operos fantaziją "XYZ".

Ketverius metus galimybės pristatyti savo darbus Klaipėdai laukusi režisierė džiaugiasi, kad tokią pagaliau suteikė netipinė kultūrinė erdvė, kuri, jos nuomone, turi nemenką potencialą.

Papasakokite apie savo naujausią darbą.

"Švyturio menų doke" su bohemiečiais ir geriausiais Lietuvoje elektroninės muzikos ekspertais "Silence" rugsėjo 11 dieną rodysime elektroninę operos fantaziją "XYZ". Subūriau bohemiečius kartu su Gintaru Rinkevičiumi, Juozu Statkevičiumi, ir jau ketverius metus Vilniaus kongresų rūmuose rengiame spektaklius: "Bohemą", "Užburtąją fleitą", "Pajacus", "Svynį Todą. Demoną kirpėją", "Verterį". Naujausią eksperimentą doke norime padaryti prieinamą XXI a. jaunam žmogui, o jaunas siela gali jaustis nebūtinai septyniolikmetis. Su solistais Asmik Grigorian, Edgaru Montvydu, Joana Gedmintaite, Lauryna Bendžiūnaite, Rafailu Karpiu, Jeronimu Miliumi ir Dainiumi Stumbru pasirinkome 16 populiariausių arijų ir duetų, kurias dauguma žmonių jau ir niūniuoti gali: iš "Rigoleto", "Meilės eliksyro", "Don Žuano"... Vietoje simfoninio orkestro ir įprastų klasikinių instrumentų atliksime juos skambant elektroninei muzikai.

Kai aplankiusi pasaulio sostines grįžtate į šią ašarų pakalnę, kas liūdina, erzina, siutina?

Žinote, viskas priklauso nuo paties žmogaus. Aš į Lietuvą atvažiuoju kurti spektaklių. Mes turime nepaprastai daug jaunų operos talentų, kuriuos esame pratę pripažinti tada, kai jau būna įvertinti pasaulyje. Jie suteikia man vilties ir tikėjimo, nuostabią darbinę energiją. Mes norime ta viltimi pasidalinti su kitais, viską darome su meile.

Devyniasdešimčia procentų esame remiami privačių asmenų; tai yra didžiausios Lietuvos verslo kompanijos, kurios tarpusavyje gal net nesutaria, bet visos susivienija dėl meno. Fantastika, kad ketverius metus mecenatai išliekia tie patys, tai jų garbės reikalas.

Taip, Lietuvoje nepaprastai, tragiškai blogai menui, kultūrai. Teatrai atsidūrė košmariškoje situacijoje. Gali sėdėt ir skųstis, kaip blogai. Tada bus depresija, liūdesys ir nusvirusios rankos. Arba bandyk susiburti ir kažką daryti, kad patiems būtų gera. Man atrodo, kuo sunkesnis gyvenimas, ekonomika, tuo labiau žmogui reikalinga vieta, kur jis galėtų pasisemti pozityvių minčių. Tokia vieta visais laikais buvo teatras, muzika...

Sutikau daug jaunų žmonių, kurie neidavo į operą galvodami, kad tai nuobodu, "naftalinas". Bet kartą atėję jie ir vėl grįžta.

Viliojate muzikiniu trileriu "Svynis Todas", kur daug kraujo, valgoma žmogiena, viešpatauja blogis.

Mes padarėme kontroversišką darbą, bet jis atvedė į teatrą per 20 000 jaunų žmonių. Gaudavome laiškus iš jų tėvų, šie net skambindavo į bilietų kasą, ar iš tikro tą dieną bus spektaklis, nes vaikas, paprašęs 100 litų, galėtų išleisti juos kitur.

Jūs, vienas žmogus, it meteoras įsiveržėte ir aukštyn kojom apvertėte mūsų muzikinį pasaulį. Iš kur tie principai, aukšti idealai?

Žinote, mano tėvai buvo tikri žmonės. Mama yra baigusi fiziką ir matematiką Sibiro universitete. Ji mane į teatrą atvedė, kai buvau pusantrų metukų ir dar nemokėjau šnekėti; labai mylėjo teatrą, norėjo, kad mano gyvenimas būtų kitoks, negu jos - ji buvo šešiolikos, kai šeimą ištrėmė į Sibirą. Žavėjausi opera, Irena Milkevičiūte, Virginijumi Noreika, Čiudakova, "Traviatą" mačiau gal dvidešimt kartų, kaip ir "Madam Baterfliai", galėjau vaikystėje jas dainuoti. Tėtis dirbo gamykloje inžinieriumi, bet pirko abonementus į filharmoniją, mane ten taip pat vesdavosi nuo mažens, aš dešimt metų grojau pianinu. Stebeilydavau E. Nekrošiaus spektaklius, "Kvadratą", "Pirosmanį", o kai matai juos keturiolikos metų, supranti, kad tokie spektakliai - pasaulis, kuriame nori būti.

Ir aš pradėjau kurti savo nedidelius spektaklius Vilniaus 18-oje vidurinėje, o ten buvo labai kūrybingų žmonių. Mokiausi vienoje klasėje su Andriumi Mamontovu, Rolandu Muleika, kuris dabar yra Tulūzos universiteto profesorius; Oskaras Koršunovas mokėsi žemesnėje klasėje. Tada negalvojau, kad noriu būti režisierė, tik norėjau kurti kitokį pasaulį. Į Maskvos GITIS įstojau iš trečio karto. Buvau devyniolikos ir niekada negalvojau apie operą. Stojau į teatro režisūrą, baigiau eksternu, o kai grįžau, 1990-1991 metais Lietuvoje, ko gero, didesnis teatras buvo gyvenimas, gatvėse žmonės kovojo už nepriklausomybę. Tuo metu atsidūriau Londone, kur gyvenu jau dvidešimt metų.

Kai ateina šlovė, pripažinimas, žinai, kad esi profesionalas, ir kas beatsitiktų - viską padarysi. Ar dėl to nevyksta mažesni sprogimai viduje?

Kai sprogimai nevyksta, tu negali dirbti. Visą laiką turi pradėti ką nors nauja, netipinėje erdvėje. Kai atėjome į Vilniaus kongresų rūmus, tada tai buvo netipinė erdvė, mes nieko neturėjom - viskas iš oro. Per trejus metus pasidarėme lyg ir rimti; juokauju. Anuomet mane visi vadino Dalia, dabar, kur nueinu - ponia Dalia. Tai jau supranti, kad čia aliarmo signalas ir reikia daryti kažką tokio neprognozuojamo. Teatras yra gyvas, tu turi pulsuoti su laiku ir žmonėmis. Noriu imti ir "susprogdinti" mus, žiūrovus, iš vidaus, sukurti tokią situaciją, kurioje nesijaustume saugiai.

Spektaklio statymo stresą jūsų kolegos lygina su banko apiplėšimu. Kaip susitvarkote su įtampa?

Gyvas nervas, aš savo spektaklius jau ketveri metai dar ir prodiusuoju. Neleidžiu sau atsipalaiduoti nė sekundei, nes labai bijau, kad kai sėdėsiu lotoso poza ir medituosiu, įvyks kas nors, ką praleisiu. Bet mane "veža" žinojimas, kad praeis premjera - bus laisvė.

Ibelhauptaitė nebūtų savimi, jeigu neapkabintų Indonezijoje orangutanų, neišmaišytų dykumų, egzotiškų šalių.

Aš myliu Afriką, gyvūnus, tas kitas patirtis, kai pažįsti pasaulį ir išsivalai dūšią nuo stresų. Afrikoje nežino, kas ta opera, jiems nusispjauti, bet kai žiūri gyvūnui į akis, jis priima tave tokį, koks esi, ir tada tu turi būti žmogumi. Man nepaprastai patinka ribinės situacijos, pavojai, atrasti, kas už tos ribos linijos. Galbūt esu netradicinė menininkė, nes negeriu. Manęs klausia, kokius narkotikus vartoju, kad turiu tiek energijos. Mano stipriausias narkotikas yra kelionės.

Su vyru aktoriumi Deksteriu Flečeriu išskiria atstumai...

Kita vertus, jie suteikia kūrybinio išsipildymo laisvę. Ir kai tu šimtu procentų tiki žmogumi ir žinai, kad jis laimingas... Aišku, ilgiesi, tai normalu, bet kai susitinkame, nesėdime užsikloję laikraščiais: buvimas kartu yra dieviška palaima. Tie žmonės, kurie dvidešimt metų nė karto vienas kito nepalieka, garantuoju, taip kokybiškai neleidžia laiko. Mes visur einame - į kinus, teatrus, nesiliaujame kalbėtis. Kai turi tokį užtaisą, turi stiprybės. Kai man juoda, kai trečią nakties drebu iš baimės viešbutyje, o po to pradedu verkti, žinau, kad turiu Deksterį, bet kada galiu pakelt ragelį. Nesikalbėjau su juo gal keturias dienas, o šiandien jis pasakė puikią žinią - gavo finansavimą režisuoti savo pirmąjį filmą. Pats parašė scenarijų, kurio darbinis pavadinimas - "Laukinis Bilas".

Apsitvėrėte minia jus mylinčių žmonių; ar turite tamsiąją asmenybės pusę?

Aš turiu siaubingą charakterį, esu visiška darboholikė maniakė. Žmonėms, kurie su manimi dirba, visiškai šaltu veidu galiu rašyti žinutę penktą ryto, ir jie man visada atrašo iki pusės šešių. Mano galva nesustoja, visus verčiu labai daug dirbti, esu maksimalistė, noriu pamatyti, kaip visi perlipa per save, pašoka aukščiau bambos.

Aišku, aplinkiniams dirbti sunku, aš nesu malonus žmogus. Bet ir iš kitų nereikalauju perdėto lipšnumo ar mandagumo - svarbu, kad žmogus padarytų fantastinį darbą. Aš visada viską pametu, žmonėms reikia nuolat ieškoti. Išvis mes įpratę vieni su kitais būti nepaprastai teatrališki, o aš stengiuosi nuplėšti visas kaukes, nes man atrodo: jeigu žmogui pasakai tiesą į akis, vadinasi, pastumi jį, kad atsikeltų, pabustų. Tačiau žmonėms nepatinka tiesmukiškumas, atvirumas.

Iš tikrųjų šventai tikiu tuo, ką darau, ir noriu, kad visi apie tai žinotų. Niekaip nesuvokiu, kaip gali būti: žmogus daro fantastiškus dalykus, bet niekas apie juos nežino.

Pakalbėkim apie lietuvišką pavydą...

Jo nematau, nes nedalyvauju grožio nei talentų konkurse ar realybės šou. Nuleidžiu galvą ir juodai dirbu. Pavydi tik vidutinybės, visada bus tokių, kurie į tave spjaudys ir kels ant šakių. Aš gi dirbu ne tam, kad mane mylėtų. Buvo malonu, kai moteris pasakojo buvusi vakarienėje, ir ten visą vakarą žmonės ginčijosi, kas geriau: "Bohema" ar "Užburtoji fleita". Man tai komplimentas, nes jie nesiginčijo dėl skudurų ar dešrelių; jie ginčijosi apie operą! Šalia kongresų rūmų yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; mūsų klausia - kaip yra, kad esat draugai? O ko pyktis? Mes darome skirtingus dalykus, laimi tik žiūrovai ir artistai. Niujorke, Linkolno aikštėje, stovi "Metropolitan" ir "New York City" operos - abi pilnos, žiūrovai laimingi.

Neseniai eteryje režisierius Arūnas Žebriūnas liūdnai kalbėjo, kad jis gal sužeidė žmonių sielas, paveikė likimus; mažai mergaitei reikėjo vaidinti mirtį.

Kaip tik, manau, "Svyniu Todu" suteikėme labai daug šviesos, tai buvo tikra istorija apie tai, kad pasukęs tamsos keliu nieko nepasieksi - nesvarbu, kad buvai nuskriaustas ir šitaip kovoji su neteisybe. Siužetas - klasikinis anglų folkloras, žmonės pamatė hiperbolizuotą blogį. Solistai Asmik ir Dainius turėjo įsigyventi i žiaurias asmenybes. Aš manau, kad jie abu po to išėjo tūkstančiu procentų puikesni, stipresni menininkai. Jiems buvo būtini šalti nervai, savikontrolė, galimybė kurti nepaprastai didelius personažus, tris valandas išbūti scenoje. Tegu bijo nežinomybės: solistui turi parodyti Himalajus ir liepti įkopti.