Jūsų drugių, nėrinių, batelių, apatinukų kolekcija - itin moteriška.
Aš nenoriu klimpti į didelę filosofiją, man savaime ta paroda išėjo efemeriška, lengva, vos ne skrendanti. Gali paišyti kūjį, o tas moteriškumas vis tiek prasiveržtų. Juk jūs ir aš turime skirtingus matymus ir pajautas, tad savo vizijomis uždegti kitus yra labai sunku. Kažkada man norėjosi amžinų ir rimtų temų: meilės, Tėvynės, išdavystės, kovos, o dabar maga paprasti dalykai. Mezginėlyje ant kojinės krašto galima įžvelgti visą dramą.
Ar siužetai ateina iš vidaus ar iš aplinkos?
Iš vienatvės ir nevilties... Norisi kalbėti apie moters statusą: mūsų visuomenėje kartais ji yra kaip pagalbinis asmuo, vyro priedas. Bet nieko nenoriu pasakyti deklaratyviai ir tiesiai. Kartais pamatai keistai krintantį šešėlį, ir iš jo išauga nežinia kas. Kaip antai iš braškės išaugo paveikslas "Gimimo diena".
Per pastaruosius kelis dešimtmečius grafika smarkiai pasikeitė. Sovietmečiu buvo juoda, rūsti, griežtų linijų.
Lietuvių pokario grafika irgi buvo rūstoka; prisiminkime Katiliūtę, Stasį Krasauską. Tadas Gindrėnas senąja lino raižinio technika kuria labai modernius darbus. Anksčiau būdavo, jeigu darai meno kūrinį - darai rimtai. Buvome pasąmonėje suvaržyti, galėjome maištauti prieš ideologiją, bet vis tiek mene "darėme" tą ideologiją. Dabar gali juokauti ir tyčiotis.
Ar kūrybos periodai sutampa su jūsų gyvenimo reiškiniais ir šiuo metu išgyvenate "nepakeliamą būties lengvumą"?
Nemanyčiau. Su autobiografija nieko nesiečiau. Kai buvo sunkiausias metas, kardinaliai kūryba nesikeitė, darbai plaukė vienas iš kito, tai buvo laipsniškas ėjimas į kitokią save. Niekad nesakiau: štai tuos padariau, ir daugiau taip niekada nebedarysiu.
Kai jaunas menininkas sako, kad jam kūryba - tik žaidimas, taip ir knieti pasakyti: tai ir žaisk sau vienas pats.
Misijos menas tikrai neturi. Aš nesiekiu nei šviesti, nei vesti, nei rodyti. Gal tai yra vidinė išraiška, bet nesu misionierė. Dauguma darbų dabar socialiai angažuoti: lyčių lygybė, ksenofobija, politika. Menas savaime turi svorį ir vertę, ir jei savyje turi šviesų pradą, kitame žmoguje suras atliepimą.
Ar yra ypatinga menininkės jausena?
Man sunku pasakyt. Nėra tokio sąmoningo savęs suvokimo, kad esu menininkė, bet mintys sukasi ir mąstau vaizdais, taip matau ir savo gyvenimą. Aš labai dažnai nežinau, kaip tai atsiranda: pamatau regėjimą, vaizdą, ir greitai turiu užfiksuoti, kol jis nedingo.
Rašyti komentarą