Režisūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigęs Arūnas jau jų metu užsirekomendavo kaip perspektyvus jaunas fotografas.
Išvykai padirbėti į Anglijos Vitbį (Whitby) Šiaurės jūros pakrantėje sutapus su "Facebook" suklestėjimu, Arūno profilis pradėjo pildytis šimtus "laikų" surenkančiais pagauliais portretais, įsimylėjėlių fotosesijomis, menančiomis romantikų troškimą gyventi tarsi prancūzų kine, renginių fotoreportažais, mados nuotraukomis ir kitokiais intensyvų kūrybinį darbą liudijančiais kadrais.
Tačiau susitikus Arūnas neskuba svarstyti apie madinga tapusią fotografo profesiją. Pirmiausia pasakoja apie savo įprotį kas mėnesį po savaitę praleisti Reiskių tyro valstybiniame telmologiniame draustinyje - unikaliame gamtos kampelyje į šiaurės vakarus nuo Gargždų, Kulių seniūnijoje.
Kokių interesų vedinas metodiškai lankaisi šioje vietoje?
Prieš penketą metų pradėjau čia buvoti su geru draugu Vaidu Molotoku - gamtininku, paukštininku, medžiotoju... Yra žinoma, kad Reiskių tyre gyvena vilkų šeima. Jos narius ir mėginome sutikti. Mano močiutė gyvena per dešimtį kilometrų nuo tyro. Esu girdėjęs senelio pasakojimų, neva per karą čia, pelkėje, nuskendo sovietų tankas su lėktuvu, ir panašių legendų... Tačiau man Reiskių tyras vis vien tapo atradimu. Buvau nustebintas, kad Lietuvoje, Žemaitijoje, yra tokia graži vieta, kupina įdomiausių gamtos reiškinių.
Prieš grįždamas iš Anglijos aktyviai mąsčiau, kaip pagarsinti žinią apie vietą, kurios unikalumas yra gvildentas tik keliose mokslo studijose, ir atskleisti jos grožį. Grįžęs pradėjau su bendraminčiais burti klubą. Pasakytina, kad Gargžduose iš tiesų yra didelė labai įdomių, savitai mąstančių ir veiklių žmonių koncentracija.
Be teritorijos tyrinėjimų, ketiname susukti meninį dokumentinį filmą apie Reiskių tyrą. Labai susidomėjau videomenu ir šiuo metu darau šiokį tokį apšilimą: sulėtinto filmavimo (angl. time lapse) technologija fiksuoju laiko tėkmę Gargžduose.
Skamba labai turiningai. Filmo apie Reiskių tyrą vizija primena "National Geographic" formatą.
Iš dalies. Kurdami jį norime taikyti ir meninio kino sprendimus - kad žiūrėti būtų įdomu, ir įvairias technologijas: makrofilmavimą, filmavimą po vandeniu. Drauge domina ne tik grožis, bet ir gamtos išsaugojimo aspektas. Tikimės, kad projektas galės būti tęstinis. Beje, išvykos į gamtą, išėjimas iš fotostudijos ir įprastų darbinių siužetų fotografui yra puiki mokykla, lavinanti reakciją ir kartu leidžianti pailsinti akis. Man jos padeda susikaupti, apmąstyti, ką turiu daryti toliau, kurlink eiti kūrybinėje veikloje.
Posūkį į domėjimąsi gimtojo krašto savastimi išgyvenai būdamas svečioje šalyje?
Buvau emigracijoje septynerius metus. Galiausiai suvokiau, kad nėra ko ir kur bėgti - yra tiek visko veikti gimtojoje šalyje, kad išvykimas yra prasmingas sugrįžimu.
Užsienyje aiškiai patyriau, kad pasaulyje yra labai daug gerų ir yra labai daug blogų žmonių. Man pasirodė, kad visiems geriems būdinga savybė - kosmopolitiškas požiūris. Kai žmogus tau ištiesia ranką, tu ištiesi savąją, argi ne taip? Lietuvoje žmonės dažnai bijo būtent ją ištiesti, ir tai nė kiek nepadeda procesui. Nors asmeniškai man naivumas, nesuvokta būtinybė elgtis dėmesingai, stebėti, su kuo bendrauji, bus pakišęs koją, manau, kad perdėtas santūrumas nėra perspektyvus: atsiribodamas nuo aplinkos neįgysi nei draugų, nei patirties.
Dirbti užsienyje vykdavai dar studijų metais per vasaros atostogas. Jau tuomet Klaipėdoje buvai surengęs originalią Anglijoje sukurtų fotopeizažų parodą. Tuomet sakei, kad svečioje šalyje naujai suvokei marinistinį peizažą. Ko jautiesi išmokęs svetur per ilgesnį laikotarpį?
Išmokau matyti. Suvokiau, kad pirmuosius penkerius fotografavimo metus dirbau apčiuopom, nesuprasdamas, nesukonkretindamas savo tikslo. Tai buvo tiesiog malonus užsiėmimas ir darbas dėl darbo. Kai pradėjau važiuoti į užsienį, gamtos grožis, žmonių savitumas man atsiskleidė visai kitokia dimensija.
Kaipgi formuluoji savo tikslą?
Fraze "Esi tai, ką darai, bet ne tai, ką manai privaląs daryti". Šis posakis tapo mano pirmosios Anglijoje surengtos fotografijų parodos moto. Tąkart su bendraminčiais suorganizavome meninių fotografijų aukcioną, o surinktus pinigus skyrėme šeimoms, kurių vyrai žvejodami yra nuskendę giliuose vandenyse. Aukcionas sulaukė didelio susidomėjimo. Tąkart gal pirmąkart suvokiau, kad iš savo darbo galiu pragyventi. Netrukus miestiečių palaikymas virto gana materialiu projektu - mano vardu pavadinta fotografijos galerija. Nuo tada čia praleisdavau daugiausia laiko ir ilgainiui bendraudamas su lankytojais pamačiau, kas jiems įdomu, ko jie norėtų, kaip supranta meną, fotografiją. Tai padėjo susidėlioti savo kūrybinius prioritetus.
Ar tai reiškia pataikavimą žmonių interesams?
Ne. Aš tiesiog pradėjau kurti kitokius darbus nei kolegos - įvertinęs, ką ir kaip fotografuoja kiti, išgryninau savo požiūrį ir pasiūliau pirkėjams darbus, nebūdingus vietiniam kontekstui. Fotografijose, kurias klientai galėjo įsigyti įvairių formatų, atspausdintų įvairiomis technikomis, užfiksavau savitus krašto gamtovaizdžius, žvėris, miestą neįprastais rakursais. Publika, pastebėjau, linkusi manyti, kad visas vieno fotociklo nuotraukas fotografas sukuria per vieną kitą dieną. Tačiau už dvidešimties rinktinių darbų slepiasi tūkstančiai daugiau ar mažiau pavykusių kadrų.
Svarstai šią gerąją patirtį pritaikyti ir Lietuvoje?
Ne, dar neatėjo laikas - Lietuvoje žmonės kol kas nėra pasiruošę pirkti meno. Pragyvenimo lygis dar nėra toks aukštas, kad poilsiauti į kurortą atvažiavusi šeima skirtų apvalią sumelę keliems paveikslams arba meninės fotografijos darbams įsigyti.
Tuo metu fotografavimo paslaugos - itin populiarios. Juokaujama, kad prieš kelerius metus itin paplitusį didžėjaus amatą pakeitė fotografija.
Taip, tiesa, grįžęs buvau nustebintas žmonių, teikiančių šias paslaugas, gausos. Ir drauge - nusivylęs besikartojančių klišių. Aš labai vertinu kiekvieno žmogaus pastangas išreikšti save ir kurti savo gerovę. Tačiau reikia pripažinti, kad žmonių, sudedančių į kūrybinį darbą visą savo "dūšią", yra vienetai, o linkusių kopijuoti - kur kas daugiau. Tai, žinoma, yra natūralus procesas - juk vieno žmogaus gera idėja kitą gali įkvėpti dar geresnei. Tačiau, kita vertus, naujos idėjos negimsta kas minutę. Tam, kad jų sugeneruotum, turi mąstyti, stebėti, eksperimentuoti.
Kaip pagauti ore sklandančius originalius sprendimus ir sumanymus? Asmeniškai aš šiuo tikslu maksimaliai išplėčiau fotografijos temų spektrą. Mano manymu, dvidešimt penkerius metus fotografavęs vien vestuves nebegalėsi imti ir sukurti ką įdomaus, naujo. Konvejerio stiliaus darbas labai nuvargina, verčia išsisemti net labai talentingus žmones.
Jautiesi turintis užtenkamai patirties, kad išvengtum šių blogybių ir gyventum iš fotografijos?
Taip. Šiuo metu populiarinu naują savo teikiamų paslaugų prekinį ženklą - "Voil?!" - ir bendradarbiauju su viešąja įstaiga "Mano Gargždai". Ketinu save realizuoti ir videomeno srityje. Norėdamas išlikti konkrečioje ekonominėje padėtyje, Lietuvoje turi orientuotis į platų veiklų spektrą. Būtent toks mane ir domina.
Kalbino Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą