Parodoje eksponuojamas ir S. Kuzmos monumento „Lozoriau, kelkis“ maketas, kurį menininkas svajojo pastatyti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų prieigose. Po skulptoriaus mirties darbus tęsia jo šeima, Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubo nariai ir Santariškių klinikų administracija.
Tarp gerbėjų - ir S. Kuzma
Fotografas P. Katauskas - ilgametis Vilniaus universiteto širdies chirurgų istorijos metraštininkas. Per tris dešimtmečius jo užfiksuotos medikų darbo operacinėje akimirkos - tarsi reportažai iš mūšio dėl gyvybės lauko. Fotografijose įamžinti žymių Lietuvos gydytojų portretai, užfiksuotos jų sunkaus ir pasiaukojamo darbo akimirkos.
„Susikaupimas ir įtampa, valia ir nuovargis, paraudę veidai, žvilgsniai, gestai. Palyginti nedidelėje patalpoje reikia aprėpti labai daug, reikia akcentuoti pagrindinę kompozicijos ir veiksmo ašį. (...) Laikas yra svarbus veiksnys fotografo ir širdies chirurgo darbe. Tempo ir lėto skubėjimo dermė, artėjančio reikšmingo momento nuojauta, laiku paspaustas mygtukas byloja apie aistringą įkvėpimą, kylantį menininko širdyje ir iš aplinkos, kurioje jis dirba“, - dar ne taip seniai knygos „Širdis yra graži“ recenzijoje rašė S. Kuzma, kuriam likimas lėmė patekti į fotografo akiratį pirmiausia operacinėje, o tik vėliau dirbant kūrybinį darbą.
P. Katauskas „Respublikai“ pasakojo asmeniškai daugelį metų pažinojęs S. Kuzmą, skulptorius matęs ir žavėjęsis jo nuotraukomis - jos jam darė įspūdį.
Jis fotografavo ir S. Kuzmą, darantį monumento gydytojo pašaukimui „Lozoriau, kelkis“ maketą. Todėl ir kilo idėja šią parodą skirti skulptoriaus atminimui pagerbti bei monumento idėjai skleisti.
Nuotraukose - kasdienybė
„P. Katauskas - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, jau kelis dešimtmečius „ariantis vieną dirvą“ - fiksuojantis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos klinikos kasdienybę ir darbą. Jo nuotraukose - medikų ir ligonių portretai, darbo ir poilsio akimirkos, kasdienybė ir emocijos. Kitaip sakant - tai nesibaigiantis reportažas kovos už gyvybę tema. Tai gyvenimas - dažniausiai kruvinas, su ašaromis, bet ir su vilties, kartais džiaugsmo kibirkštėlėmis. „Rūstus realizmas“, - taip P. Katausko nuotraukas apibūdina fotokritikai.
P. Katausko archyve - keli šimtai tūkstančių įvairiausių fotografijų, bet pagrindinė jų tema buvo ir yra medicina, kasdienis medikų darbas. Fotografo darbai sulaukę pripažinimo ir pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Fotografijos meno žinovų teigimu, P.Katausko darbai liudija, kad jų autorius - nepaprastai aukštos klasės fotografas, sugebantis pastebėti bei išryškinti tai, kas svarbiausia ir reikšmingiausia.
Dirbti fotografu Širdies chirurgijos klinikoje P. Katauskas pradėjo 1981 m. Kaip fotografas pasakojo „Respublikai“, iki to laiko klinikoje dirbo nemažai fotografų, tačiau darbas jiems pasirodė per sunkus, jie teiškęsdavo porą mėnesių ir šio darbo atsisakydavo.
„Jaučiau potraukį būtent tokiai fotografijai, tad kai sužinojau, kad Širdies chirurgijos klinika ieško fotografo, pasisiūliau, - pasakojo P. Katauskas - Tiesa, tai, ką ten reikėjo dirbti, buvo techninis fotografavimas: reikėdavo nufotografuoti operacijų fragmentus, paskui padaryti skaidres, kad medikai galėtų jas demonstruoti konferencijose, paskaitose. Tačiau po kiek laiko aš sugalvojau „daryti iš to meną“.
Kiekvienam - savo darbas
Pagal P. Katausko nuotraukas Širdies chirurgijos klinika galėtų rašyti savo metraštį, nes jis fotografavo visas sudėtingesnes širdies operacijas, beveik visas širdies transplantacijos operacijas. Fotografavo net pirmąją Lietuvoje atliktą širdies persodinimo operaciją 1987 m. Apie širdies transplantacijas jis žino tiek, kad galėtų šias operacijas net komentuoti neprofesionaliems stebėtojams, o operacinėje jis dabar jau jaučiasi lyg žuvis vandeny.
„Turiu tokių nuotraukų, kurias vargu ar kada nors galima bus kam nors parodyti, - sako fotografas. - Kai dirbi, nematai viso to siaubo, fiksuoji tai, kas vyksta. Tik po kurio laiko matyti vaizdai atsinaujina pasąmonėje“.
Pasak P. Katausko, jei gydytojai į viską, ką jiems tenka matyti operacinėse, žiūrėtų jausmingai, jie tikriausiai greitai išprotėtų. Kartais jiems tenka dirbti tris paras be poilsio, tik išgeriant kavos, užvalgant ir nueinant atlikti gamtinių reikalų. „Tam tikrų operacijų - pavyzdžiui, širdies transplantacijos metu, - medikai negali atsitraukti nuo paciento. Aš išlaikau parą, pusantros, paskui jau norisi numigti, šiek tiek atsijungti. Tačiau pareini namo ir užmigti negali, vėl knieti grįžti atgal“, - teigia P. Katauskas.
„Kiekvienos operacijos metu iš esmės tebūna keletas momentų, kai galima ir verta fotografuoti: kai iš termoso išima donoro širdį, pasideda ją į specialią lėkštę, „apkarpo“, pasiruošia transplantacijai, paima į rankas, nuneša iki recipiento, kuriam širdis persodinama, ir viskas, - apie savo darbą pasakojo menininkas. - Tačiau kartais širdį neša net ne rankose, o inde, kartais ji būna suvyniota į sterilų audinį ir fotografuoti nelabai yra ką... Toliau vyksta paprasta širdies operacija, kiekvienas medikas dirba savo darbą, žiūri į savo tašką“.
Dar ne pabaiga
Pasak P. Katausko, skaudžiausia, kai su pacientais, kurie ruošiami širdies persodinimo operacijai, dažniausiai susidraugauji, pasišneki, pabendrauji, prieš operaciją atsisveikini iki susitikimo operacinėje. O kitą dieną tas žmogus miršta. „Skaudu“, - neslepia fotografas.
Gydytojai, iš pradžių sunkiai pakentę jo buvimą operacinėje, vėliau net pradėjo vienas kitam „pavydėti“, nes kai kurie jų į kadrą patenka dažniau, kiti - rečiau. „Visi tie, kuriuos tenka fotografuoti, - labai skirtingi ir labai įdomūs žmonės, vieni labai laisvai reiškia savo emocijas, kiti varžosi objektyvo“, - pasakoja P. Katauskas.
Nemažai emocijų - ir džiaugsmo, ir skausmo, ir nevilties - įamžinta nuotraukose. Tačiau pačiam fotografui yra tekę matyti ir vaizdų, kurių net nekilo ranka fotografuoti.
„Esu matęs, kaip geriausi Lietuvos širdies chirurgai, profesoriai išėjo iš operacinės naktį, tepasakė: „Liko ant stalo“, ir krito ant žemės, daužydami į grindis galvas... Iš nevilties, o gal iš beviltiškumo... O po pusvalandžio jiems vėl skambina: į operacinę, ekstra atvejis. Ir jiems vėl reikia eiti ir operuoti“, - „Respublikai“ yra sakęs menininkas.
P. Katauskas savo darbo dar nežada baigti. Dirbti tampa vis įdomiau ir dėl to, kad į priekį sparčiai žengia medicina, ligoninėje įrengiamos naujos operacinės, didėja medikų galimybės. „Aš negalėjau net įsivaizduoti, kad atsiras, pavyzdžiui, toks daiktas kaip dirbtinės širdys - dabar tai jau realybė. O kitados pirmoji širdies transplantacija buvo sensacija, juo labiau man, ne medikui“, - sakė fotografas.
Prof. Aleksandras LAUCEVIČIUS, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius:
Turėti tokį puikų metraštininką, kokį turi mūsų širdies chirurgai, - Dievo dovana. Manau, Lietuvoje daugiau nėra nė vieno tokio medikų kolektyvo, kuris turėtų tokį neįkainojamą turtą. P.Katauskas dabar jau atrodo visiškai neatsiejamas nuo širdies chirurgijos. Jis ligoninėje yra nuveikęs daugybę darbų - tiek meninių, tiek techninių. Noriu palinkėti jam dar daugybės parodų - juk jis turi šimtus tūkstančių nuotraukų. Jis neabejotinai yra lyderis toje meninėje fotografijoje, kuri pasakoja apie medikų darbą.
Prof. Gediminas UŽDAVINYS, Širdies chirurgijos centro kardiochirurgas:
P. Katauskas - neeilinė asmenybė, daranti neeilinius darbus. Tą įrodo ir jo gautų apdovanojimų gausa - juk už nieką niekas nebūna apdovanojamas. Jis turi tikslą - parodyti gėrį ir blogį, kančią ir džiaugsmą. Mes žavimės jo nuotraukų menine išraiška, kurioje yra ir šviesa, ir pasiaukojimas, ir šviesos bei tamsos, gėrio ir grožio kova. Tos kovos širdies chirurgo kasdienybėje apstu. P. Katausko nuotraukos - lyg brangakmenis. Į jas pažiūrėjęs prisimenu tas nemigo naktis, tą patirtą rūpestį, džiaugsmą ir, natūralu, netekties skausmą...
Ypač džiugu tai, kad paroda siekiama padėti mums įgyvendinti S.Kuzmos idėją: pastatyti skulptūrą, simboliškai iškeliančią į aukštumas meilės temą. Meilę, kuri ateina nuo Dievo ir realizuojasi per kiekvieną iš mūsų. Poetas Justinas Marcinkevičius yra rašęs: „Tai meilė, kuri kaip tėvas budi prie namų, kad spėtų prie kiekvieno pasilenkti ir perkelti per amžinybės slenkstį mūs kūną, sergantį laikinumu“.
Jonas STASELIS, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas:
P. Katausko kūryba unikali daugeliu prasmių - tiek tema, tiek pateikimu, tiek savitu braižu. Kažin ar daugeliui fotografų pavyktų įamžinti tai, ką jam pavyko įamžinti, perteikiant tas akimirkas, tuos jausmus - ir netekties, ir džiaugsmingas minutes. Meilė tam, ką jis fiksavo, supratimas to, ką darai, taip pat sugebėjimas netrukdyti tiems, kurie gelbsti žmogaus gyvybę, - visa tai sukuria gerąją nuotraukų aurą. Jos yra gyvenimiškos, jausmingos ir suprantamos. Jos negąsdina, neatstumia, o puikiai iliustruoja medikų kovą už gyvybę. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad P. Katausko nuotraukas mes matome Lietuvos fotografijos paletėje ir kad jos garsina Lietuvos fotografiją visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą