- Šiandien visi fotografuoja, - tęsia mintį, - anksčiau su gerais fotoaparatais tokios kokybės neišgaudavai, kaip šiandien mobiliuoju telefonu. Tenka girdėti: iš kelionės parsivežiau tūkstantį ar dešimt tūkstančių vaizdų. Pagalvoji, kokia viso to prasmė, kur juos dėt be jokios atrankos, kam jie reikalingi? Ar tu savo gyvenime sugebėsi dar kartą perversti savo archyvėlį? Mes gyvenam vaizdų pertekliuje, tačiau prarandame studijinę fotografiją.
- Ir dar kažką prarandame su ja?
- Taip. Prarandame svarbų epochos atspindį ir dokumentą. Įsivaizduokim tokią parodą, kur greta prieškario laikų žmonių portretų, na, nebūtinai pastatyminių, būtų išdėstytos to paties žanro tarybinių laikų fotografijos. Balys Buračas ir kiti fotografavo ne tik kryžius, bet ir žmones, tarp jų ir neturtingus, ir ubagus, bet jūs pažiūrėkite, kaip ten žmonės sėdi, nebūtinai ateljė: jie orūs, laisvi, išdidūs; ir paimkime tarybinių laikų buitinę fotografiją (ne paradinę, kurią spausdino „Tiesa“) - šimtasiūlės, žmonės paniurę, pavargę, - be jokių žodinių komentarų vaizdai paliudys, kaip prieškario laisvam žmogui tarybinė tikrovė laužė stuburą.
- Laisvoje Lietuvoje fotografai nesunkiai randa „neorių“ veidų, pvz., jūsų kolega Rimaldas Vikšraitis...
- Jo albumo pavadinimas „Vienkiemių godos“ yra neteisingas ir tam tikra prasme skamba įžeidžiai, juk mūsų Atgimimas daugiausia stiprybės sėmėsi būtent iš prieškario vienkiemių kultūros, tų žmonių gyvenimo būdo, jų genetinės atminties. Daugiausia vienkiemiai ir jų gyvenimo būdas, kultūra buvo paskutiniai nepriklausomos-smetoninės Lietuvos forpostai. Tokių ir dar baisesnių vaizdų, kokius rodo Rimaldas savo albume, galima buvo rasti Vilniaus priemiesčiuose ar vadinamosiose komunalkėse, - kuo čia dėti vienkiemiai? Gal tiksliau buvo tą albumą pavadinti „Agropromo aukos“ (buvo toks terminas sovietmetyje kalbant apie žemės ūkį „agropromyšlenaja zona“). Vienas buvęs kolūkietis, tinkantis į Rimaldo herojus, su nostalgija kalbėjo broliui Mindaugui: jei jis būtų žinojęs, kad taip nutiks, ant traukinio bėgių būtų gulęs, neleidęs paskutiniam ruseliui išvažiuot. Išeini, sako, būdavo, ant kalno, butelį iškeli ir iš trijų pusių traktoristai, metę valdiškus darbus, atlekia, klausia, ką reikia padaryt... O dabar ant kalno ar butelį rodyk, ar špygą - anei traktoristų, anei Dievo... Kai knygai suteikiame pavadinimą, neturintį nieko bendra su jos turiniu, kai pavadiname prekybos centrą skambiu vardu, kuris neturi nieko bendra su akropoliu, mes griauname istorinius orientyrus savo kelyje.
- Žodžiui atimama tikroji prasmė.
- Ir tai veda į nesusikalbėjimą. Dar daugiau, prisiminkim, ką sakė Konfucijus: „Kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę.“ Kyla įtarimas, kad vyksta antrojo Babelio bokšto statyba. Mes nebesusikalbam, nes jei pasakysi „vienkiemis“, tų, kurie matė Vikšraičio albumą, akyse iškils slegiantys veidai ir vaizdiniai. Respublikinėje žiniasklaidoje, ir ne tik spaudoje, kuriamas neigiamas požiūris į kaimą. Kaimas problemų turi labai daug, bet tas problemas daugiausia sukūrė miestas, ir ne tik formuodamas neigiamą požiūrį į kaimo, žemės žmones. Daugelyje Dzūkijos kaimų namų daugiau negu ten gyvenančių žmonių, tačiau to liūdnoko, bet oraus grožio čia dar daug.
- Vienas iš jų - žmonės jųdviejų su broliu Mindaugu fotografijose. Kartais atrodo, sėdi jie susimąstę ir jokio fotografo jų akiploty tarytum nėra ir nebūta. Kaip pavyksta sukurti tokį įspūdį?
- Tai senoji karta. Mums pasisekė ją pamatyti akies krašteliu ir išgirsti. Kai su broliu fotografavom kaimo žmones, jie neskubėdavo įsileist į savo gyvenimus, tekdavo kalbinti ilgai, primenant už kalno gyvenantį kaimyną ar klausinėjant kelio į tą ar aną vienkiemį. Nepaklausi vienu kartu, kas jo gyvenime svarbiausia. Ir apskritai, kas tu toks, kad lįstum į jo gyvenimą? Gal jį išmatavęs ir aprašęs tik pakenksi. Senus sopulius sudirginsi.
- Skaudžiausia jūsų patirtis susijusi su tremtimi?
- Žmonės, kurie buvo ištremti, prarado daug - gyvybę, namus, turtą, viltis. Baisiausia, ką praradau aš, - galimybę vaiko metais be baimės eiti tais takais, kuriais jaunystėje vaikščiojo mama ir tėtis, galimybę eiti kartu sau jais ir broliais, pažinti šį pasaulį savo gimtąja kalba, kai tau parodo kiekvieną medį, kiekvieną kalnelį. Tai yra svarbiausias praradimas man asmeniškai ir, manau, daugeliui vaikų, kurių likimus laužė tremtis. Bet ne vienintelis: kai su tėvais nelegaliai grįžome į Lietuvą (dėl silpnos tėvelio sveikatos tremties vietą pakeitus plėšiniais), išgirtoji nomenklatūra, kuri aiškina kūrusi Lietuvą, mūsų niekur neregistravo. Tėvai neturėjo leidimo, o be leidimo nei apsigyventi, nei įsidarbinti niekas neduos. Iš Lietuvos varomi tėvai prieglobstį surado Latvijoje, latviai priėmė ir be leidimo...
- Tokiu atveju gal jums labiau suprantamas žmonių pjudymas disidentais netapusių rašytojų (Just.Marcinkevičiaus ir kitų) atžvilgiu?
- Ne ne ne, neskubėkime teisti. Kai jauni žmonės, negyvenę toje epochoje, pradeda teisti, smerkti ir niekinti, tai dar vienas nesusikalbėjimo ženklų, nes jie praeitį vertina iš šiandienos pozicijų. Jų ir mano kartos skaitymas skirtingas: manoji karta „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“, arba „Mindaugo“, „Mažvydo“ monologus mokėjome atmintinai. Mūsų karta atėjo į Nepriklausomybę, tačiau kur veda mus užvaldžiusi dabartinė - vartotojiška, popsinė, pramogų - kultūra? Tarp kitko, Marcinkevičius buvo žmogus, kuris organizavo pirmąją brolių Černiauskų parodą Vilniuje - Rašytojų sąjungos klube. Sovietiniais laikais parodų rengti negalėjai be kūrybinės sąjungos meno tarybos palaiminimo, kuris mudviem su broliu tais laikais nesišvietė, o Marcinkevičius, pamatęs mūsų darbus, pasiūlė juos parodyti visuomenei ir jo dėka padarėme tą parodą. Ji nuskambėjo taip garsiai, kad mums buvo pasakyta: per tokius kaip jūs gali uždaryti fotomenininkų draugiją... Paskui ilgam mums buvo užtrenktos durys į parodų sales... Bet tai mūsų asmeninis santykis su J.Marcinkevičiumi. Evangelijoje pagal Joną pasakyta: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Dabar atsiranda metančių, bet prieš tai pamirštančių veidrodin pasižiūrėti, ir ne į tą, kuris narcizu paverčia, bet į tą, kuris priverstų graužtis dėl savų klaidų.
- Šiandien, kai sodžiuje nemažai žmonių verčiasi vien iš pašalpų, tebemanote, kad tik socializmas bus atpratinęs nuo darbo?
- Šių dienų nusikaltimas - mokėti už tai, kad nedirbtum žemės. Vienkiemių ideologija pribaigta šitais laikais, bet kaimo griovimas ir degradacija prasidėjo sovietmečiu. Jis atpratino žmogų gyventi kūrybiškai, laisvėje. Brolis yra išsaugojęs fantastišką Sibiro dokumentą - kratos orderį, kuriuo uniformuoti žmonės konfiskavo galimus tėvelio „nusikaltimo“ įrankius: „rubanok, fuganok, nožovka, dugovaja pila“. Negana to, kad Lietuvoje viską atėmė, bet ir ten iš tavęs atima įrankį, su kuriuo laisvalaikiu gali pasidaryt stalą, gali pasidaryt kėdę (nekalbu apie kryžių), galbūt gali papildomą kapeiką užsidirbt... Sovietmečiu buvo visiška kontrolė: tu turi valdišką darbą, tu turi uždarbį, ir to gana, kad tobulėtum komunistine dvasia. O tėvelis buvo kitoks, jam norėjosi dar kažką savo įdėti, sukurti ką nors originalaus. Kai galų gale apsigyvenom Lietuvoje, Giedraičiuose, tėvelis aštuonias valandas dirbo valdišką darbą, o po darbo, naktimis, savo rankomis statė namus, su tokia meile juos puošė, kad lubų net Ermitažas galėtų pavydėti (paskui tokias lubas dovanojo ir mano šeimai). Ir sienas gražias tėvelis sukūrė, ir prisimenu, kaip prie jų radosi lentynos su knygomis, ir jų vis daugėjo... Neįsivaizduoju namų be knygų. Bet aš nukrypau. Liaudies menininkai, kurie nebuvo baigę jokių dailės mokslų, apskritai kiekvienas kaimo žmogus stengėsi padaryt gražesnį gonkelį ar įdomesnę langinę nei kaimyno, savo rankomis išdrožti, na, o jeigu nepavykdavo, ieškojo kokio meistro...
- Šiandien, manot, tai nebeaktualu?
- Šiandien nudroš į parduotuvę, nusipirks plastikinį žaisliuką, ir bus gerai. Be abejo, visko būna. Bet ką mūsų akys pamatys vaikystėje, įstrigs visam gyvenimui. Štai pavyzdys: sūnus augdamas matė tėvelio kurtas lubas ir kartą kaimynų nebaigtame name, užvertęs galvą, nusistebėjo: tai ką, jūs čia ir gyvenate? Vaikiškas nustebimas reikštų, kad turi būti kitaip. Kas yra įdomu: jeigu aplinka yra graži, neklaužados jos negriauna, o pabandyk numesti vieną šiukšlę, šalia jos atsiras kita, ji kaip gyvsidabris traukia jas, ir šiukšlynas tik plėsis. Kuo daugiau kursime grožio, juo mažiau liks bjaurasties; baisumas tas, kad tos bjaurasties vis daugiau liejasi iš ekrano. Deja, šiandien juo tolyn, tuo mažyn lieka kūrybinių pradų, - vartotojų armija vis didyn, apetitai - vis smarkyn.
- Toks ir yra Europos tikslas - kuo daugiau vartojimo. Pats andai minėjote, jog Merkinė nebeaugina gyvulių...
- Gal ir klystu, bet, man atrodo, Europa klimpsta naujo Babelio bokšto statyme. Norėčiau klysti. Būtų geriau, jei klysčiau. Neringos menininkas Eduardas Jonušas yra nutapęs simbolišką paveikslą: jo centre sėdinti būtybė muša būgną, o pro ją priešpriešiais juda dvi žmonių kolonos, susmeigusios ietis į ta pačia kryptimi einančiųjų nugaras. Liūdnokas kūrinėlis, sukurtas sovietmečiu, bet nepraradęs aktualumo ir šitais laikais. Esu optimistas, bet atsargus. Mes tiesiog turime keistis ir keisti Europą, stiprinti save ir stiprinti ją. Žiūrint iš tremtinio pozicijų, kitų namų neturime, kaip ir krypties. Tačiau daugiau kaip dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų vis dar klaidžiojame dvasinės nelaisvės sutemose, ieškodami savo namų už jūrų marių, užuot auginę duoną skaudžioje Tėvynėje.
P.S. Fotomenininkas A.Černiauskas vadovauja Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centrui. Yra laimingas, kad visi keturi jųdviejų su Genute sūnūs nepatraukė laimės į svečius kraštus, o du iš jų net apsigyvenę greta tėvų. Mindaugas, baigęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, yra Merkinės kraštotyros ir genocido muziejaus direktorius, Vytautas mokytojauja Vinco Krėvės gimnazijoje ir su žmona Rita vadovauja pačių įkurtam Merkinės jaunimo etnokultūros klubui „Kukumbalis“.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą