Giedrė Žlabytė: "Lietuviai mėgsta staigmenas"

"Improvizacija yra drąsa nesutrikti bet kokioje netikėtoje situacijoje, gebėjimas pozityviai priimti gyvenimą tokį, koks yra, ir pasijuokti iš savęs", - sakė Klaipėdos staigmenų teatro "Jeigu" režisierė Giedrė Žlabytė.

"Galime įdomiai pasveikinti, padėti pasipiršti, vietoje brangios dovanos padovanojame netikėtumą, įspūdį. Ne žmonės ateina į mūsų teatrą, bet teatras atvažiuoja, kur kviestas", - staigmenų teatro, įsikūrusio "Memelio mieste", principą paaiškino G. Žlabytė.

Betgi lietuviai nekenčia staigmenų, nemėgsta būti įtraukti į kokį vyksmą.

Staigmena: lietuviai mėgsta staigmenas! Mes iš karto sakome: esame naudingi, jeigu norite dalyvauti. Kartą prie jūros įsirengėme oazę su kilimais ir pagalvėmis, skambėjo akordeono muzika, vyko atrakcijos. Kitąkart visus prekybos centro darbuotojus įtraukėme į kolegės sveikinimo akciją: vienu metu užgaudė muzika, minia su gėlėmis plūdo ją pasveikinti, o mes rodėme teatrinius etiudus. Sveikintojai dažnai irgi pasiverčia įvairiais personažais, dainuoja ir šoka. Siurprizas sukaktuvininkui būna, kai sveikintojai tūno pasislėpę, ir staiga iš kažkur išlenda su kaukėmis, perukais ir gėlėmis. Žmonėms patinka sąmokslai ir paslaptys.

Ar jūsų teatrui nesvetima grynojo, klasikinio teatro idėja? Man teatras siejasi su katarsiu, sukrėtimu, dvasiniu apsivalymu, psichoterapija. Kitaip jis kvepia pramogų banku.

Mes įsirengėme 60 vietų žiūrovų salę. Žako Prevero poetinės kūrybos pagrindu statysime spektaklį. Aš jį atradau labai seniai, ir jis man nedingsta iš širdies ir iš galvos. Merginos iš pradžių nesuprato jo poezijos, bet paskui įsigilino. Menininkas dar kūrė ir piešinių, fotografijų koliažus, todėl spektaklyje mes ir juos išgausime garsu ir judesiu. Aš noriu perteikti kitiems tą jausmą, kokį pajutau, skaitydama Ž. Preverą.

Giedre, kas jums yra teatras: žaidimas, likimas? Jūsų giminėje yra garsių menininkų: poetas keturvėjininkas Juozas Žlabys-Žengė, pianistas Andrius Žlabys.

Teatras yra mano gyvenimas. Sukuriame pramogą, paslaptingą atmosferą, papuošiame žmonių prisiminimus.

Staigmenų teatro režisierė G. Žlabytė į gyvenimą žiūri kaip į netikėtų improvizacijų virtinę, kur jokie įvykiai negali išmušti iš vėžių.

Rengiate ir oratorystės meno mokymus; kas juos lanko?

Iš tiesų dauguma žmonių yra drovūs, suvaržyti. Bet matau, kaip jie keičiasi ir atsiveria. Kalbėjimo prieš auditoriją kursuose pasakau žmonėms: baimė nepraeis, bet reikia išmokti ją kontroliuoti, susikaupti, naudoti gestų, kūno kalbą, ugdyti vidinį pasitikėjimą savimi. Tai praverčia, kai žmogus daro prezentaciją, sako kalbą per susirinkimą arba tostą giminės vakarėlyje.

Mokote žmones improvizuoti, parodijuoti.

Grupėje būna iki keturiolikos žmonių; visiems suteikiame progą pasireikšti, save išbandyti. Ateina banko darbuotojų ar kompiuterininkų, kuriems nedrąsu bendrauti, kalbėti. Per mokymus žmogus nebijo būti spontaniškesnis, atsiverti, nebijo rizikuoti. Padedame žmogui suprasti, kad klysti kartais yra smagu - iš to gali gimti linksmas pokalbis, juoko salvė. Kalbėjimas prieš auditoriją visada yra mini spektaklis. Idant žmogus išsilaisvintų, turi mokytis vaidybos, kuri išlaisvina nuo baimės ir susikaustymo. Kursų pabaigoje rengiame improvizacijų pasirodymą mūsų mokinių draugams, artimiesiems. O jeigu kas nori įgyti daugiau patirties scenoje, mokomės sudėtingesnės vaidybos, treniruojamės kartu su aktoriais.

Ką tik sugrįžote iš Londono, kur mokėtės improvizacijos, kalbėjimo prieš auditoriją meno. Ką nauja savyje atradote?

Važiavau nebe pirmą kartą. Šiuosyk mokiausi "Comedy school", kur ilgamete patirtimi dalinosi profesionalūs aktoriai, komikai. Daug išmokau, perpratau improvizavimo laisvės esmę, technikas. Aktorius visada jaučia įtampą, stresą, bet gali išmokti valdyti savo įtampą, su ja gyventi, atpalaiduoti savyje tą spyruoklę. Vienas improvizacijų kursų dėstytojas, tuo užsiimantis 25 metus, prisipažino, kad pats atėjo į improvizacijų kursus dėl to, kad alpdavo, dusdavo dėl scenos baimės. Jis suprato, kad improvizuoti yra malonu, nieko tragiško atsitikti negali, blogiausiu atveju tu nusišnekėsi. Dabar nepatikėsi, kad tas minią uždegantis žmogus kadaise išgyveno scenos fobiją.

Ką jus dresuodami vertė daryti?

Net išsirengti, bet viskas buvo daroma su menamais daiktais, drabužiais. Ko tik neteko daryti! Improvizacijos metu tapdavau mašina, vyru, arkliu ar viščiuku - bet kuo pavirsdavai. Supranti, kad scenos partneris, tarkime, yra kosmose, ir tu nežinai, kur nuves veiksmas, ir ta nežinomybė yra patraukli, tai - adrenalinas. Svarbiausia čia komandinis darbas, dirbi taip, kad gerai atrodytų tavo partneris.

Bet tie mokymai kainuoja nemažus pinigus. O kai Klaipėdos dramos teatro aktoriai buvo nuvykę į Londoną, išgirdo iš britų kolegų, kad yra be galo talentingi. Kodėl to negalima mokytis Lietuvoje?

Nemaišykime improvizacijos ir vaidybos. Jeigu tu esi geras aktorius, tai nereiškia, kad gerai improvizuoji. Iš patirties žinau, kad daug lengviau išmokyti improvizuoti žmones, neturėjusius aktorinės patirties. Jie neturi klišių, taisyklių, įgūdžių, ir todėl atsipalaiduoja čia ir dabar.

Ar gyvenime jums teko improvizuoti, kad išsisuktumėte iš nepalankios situacijos?

Įvairiomis aplinkybėmis, bet kur ir bet kada. Tas sugebėjimas padeda gyvenime, nes tu nebijai rizikuoti.

Jūs būsite labai žaisminga mama.

Tikėkimės. Ir dabar tenka pabūti mama ar teta vaikams, kurie "Jeigu" teatre taip pat mokosi įvairių dalykų. Turime daug renginių, žaidimų, vaikai labai mėgsta "Atbuladienį", muzikines programas. Mano mama Juozo Erlicko eilėraščių knygai vaikams "Bilietas iš dangaus" sukūrė muziką. Dar neužmiršau, kaip vaikystėje, kai gyvenome Šiauliuose, su tėvais rodydavome muzikines teatralizuotas programėles kavinėse, šventėse. Mano tėtis yra muzikantas, mama dainuoja, groja gitara. Mes vadinomės "Linksmieji išdykėliai". Kalėdoms su vaikais statysime pjesę pagal Vytauto Landsbergio knygą. Ir kitą - pagal mano mamytės išleistą knygą "Burbulynas".

Renkatės rimtą, dvasingą literatūrą, o, prisipažinsiu, tikėjausi, kad jūsų teatras skleidžia "mėsainių" kultūrą. Skaičiau, kad savo pasirodymams apsirengiate briedžiais...

Mes darome popkultūrą, bet siekiame, kad ji būtų kokybiška, linksma. Taip galime užsidirbti duonai ir tada kurti meną, rizikuoti su geresne literatūra, stipriais autoriais. Mes trykštame idėjomis. Praėjusį savaitgalį buvo renginys vaikams; buvo prašyta užsimaukšlinti perukus, pavaidinti klounus, ir bus gerai. Bet mes nedarome "chaltūrų". Vaikai - šventa publika.

Negyvenate šia diena. Jau dabar sukate galvas, ką ateinančią vasarą parodysite tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje "Šermukšnis".

Labai smagu, kad atvažiuos mūsų draugai ir kolegos iš Portugalijos ir Italijos. Įdomiausia, kad italų trupė "GLI INCAUTI" ("Neatsargieji") ruošia Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras", ir jie labai veržiasi čia atvažiuoti. O mes dar negalime pasakyti, ką statysime, nors jau žinome, kad mūsų erdvė bus prie "Meridiano". Greičiausia mūsų pasirodyme bus daug muzikos, plastikos, impresijų ir pantomimos. Turiu sukrautą šūsnį knygų, labai įdomi "Moteris be šešėlio"...

Priekaištaučiau, kad jūs nedarote sau reklamos. Žmonės skundžiasi, kad apie įdomų renginį sužino tada, kai jis jau praėjęs.

Plotas ant sienos kainuoja. Bet mes stengiamės atkreipti dėmesį miesto akcijose, atrakcijose. O geriausia reklama sklinda iš lūpų į lūpas. Atsimenu, kaip po renginio prekybos centre daugybė žmonių prašė telefono numerio...