Liepą Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame festivalyje "Vargonų vasara" dalyvavo ir Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė bei Vidas Pinkevičius, prieš porą metų pašaukimo nublokšti už Atlanto.
- A. Einšteinas yra sakęs: "Jei nebūčiau fizikas, būčiau muzikas. Mąstau ir svajoju muzikos garsais. Regiu savo gyvenimą kaip muzikos kūrinį"... Kas judviem muzika - misija ar duonpelnystė? Ar jums, Vidai, tėvo, garsaus garsaus dailininko tapyba, darė įtaką? Kaip Aušra atrado save?
- Tėvai leido mane į E. Balsio Menų gimnaziją tikėdamiesi, jog pereisiu į dailės klasę. Tėvo kūryba tebedaro manajai didžiulę įtaką, tačiau būtent muzika man yra visatos vidinio grožio atspindys. Stodamas į Lietuvos Muzikos akademiją, susipažinau su savo būsima žmona. Ne, mudu negrojome keturiomis rankomis, - juokiasi Vidas.
- Mano šeimoje daugelis grojo liaudies instrumentais, giedodavo, o senelio pusbrolis buvo profesionalus vargonininkas. Vaikystėje Nidoje klausydamasi iš tiesų dangiškos vargonų muzikos, negalėjau net įsivaizduoti, jog tai pavyktų ir man. Jaučiau per didelę baimę, ar suvaldyčiau šią didingą stichiją. Iš pradžių studijavau chorinį dirigavimą, bet paskui pasišvenčiau vargonams, įgijau pasitikėjimo, ypač Amerikoje. Šiaip keista, Lietuvoje iš tikrųjų yra nuostata, jog vyrai apskritai viską daro geriau, nekalbant apie vargonavimą. Taip, tai - įtampa, reikia daug jėgos, bet jos manyje atsirado tiek, kiek reikia, ir vargonavimo nelaikau Sizifo darbu. Kiekvieni vargonai - vis kitokie, ir reikia rasti dialogą su jais. Tuomet pasidaro paprasta, lengva - instrumentas pats groja.
- Man suvokiami nebent jūros ir miškų vargonai. Kuo gi jie skiriasi?
- Viskuo: dydžiu, švilpynių skaičiumi. Didžiausi turi po 3 - 5 tūkstančius švilpynių, o mažiukai, kameriniai - tik kelis šimtus, skirtinga pedalų klaviatūra. Labai įvairiai išdėstyti vamzdžiai - daugumos jų žiūrovai nemato, štai 64 pėdų vamzdis būna it penkių aukštų namas. Tokiems vargonams reikia katedrų erdvės. Amerikoje koncertų salės būna milžiniškos, - sako Vidas, nuklysdamas į aiškinimus apie manualus, registrus, vamzdžių liežuvėlius, ir kaip jie išsiderina nuo temperatūrų skirtumo.
- Iš pradžių, kai susiduri su nauju kūriniu, reikia padirbėt, net šį tą apskaičiuot, pasitelki logiką. O kai ištobulini techniką - prasideda ir mistika. Kai kurie muzikai išties mąsto garsais, kiti regi vaizdinius, o aš visuomet išgyvenu muziką jausmais, - kalba Aušra.
- Baigę vargonų magistro studijas Lietuvoje, vargonavote Šv. Jonų bažnyčioje, Aušra tobulinosi Bažnytinės muzikos kursuose Zalcburge (Austrija), jūs abu - Vargonų akademijoje Geteborge (Švedija). Skynėte laurus prestiziškiausiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose. To buvo negana?
- Vargonininko duona susijusi su bažnyčia ir mokslo institucijomis. Tai mes niekad to neatsižadėjome. Ketiname kada nors dėstytojauti akademijoje arba gimnazijoje. Švedijoje sutikome savo olandę profesorę Pamelą Ruiter- Feenstra, kuri pakvietė mus studijuoti Rytų Mičigano universitete (JAV); ten įgijome antrą magistro diplomą, įstojome į doktorantūrą. Ir iki tol teko rašyti labai daug mokslinių darbų, tai mums buvo nauja. Amerikoje kiekvienas atlikėjas yra ir muzikologas.
- Pažangiausi studentai gauna stipendiją, kurios liūto dalis kliūva mokslams, o nedidelė dalis išmokama čekiais - gyvybei palaikyti. Ir už tą "stipkę" reikia atidirbti universitetui. Dvidešimt valandų per savaitę akomponuojame, tai nedaug, bet juk dar ir studijuojame, bibliotekoje prasėdime ligi vidurnakčio, o sekmadieniais grojam bažnyčioje. Ir privaloma daug koncertuoti. Įsiminė koncertai Detroite bei mieste prie Niagaros krioklio.
- Vargonų muzika Amerikoje labiau vertinama protestantų - liuteronų, presbiterionų ar anglikonų bažnyčiose: ten tvirtos tradicijos, gieda chorai. Amerikos katalikai po truputį "parsiduoda" gitaroms, tad bažnyčiuose retai išgirsi Grigališkajį choralą, taip pat išplitę krikščioniškos "New age" srovės. Tačiau įspūdingos baptistų mišios: sakrali vargonų muzika įsisiūbuoja ir pereina į laukinius ritmus, į džiazą. Daugelis šiuolaikinių Amerikos kompozitorių rašo būtent tokią muziką.
- Mes amerikiečių ausį pamaloninome Čiurlionio fugomis. Šiaip atliekame įvairią muziką - nuo XVI amžiaus baroko iki avangardinės kompozitoriaus D. Buxtehude. Mėgstame Nyderlandų, vokiečių, ispanų, portugalų vargonų muziką. Prancūziškoji - itin romantiška, paremta Liudviko XIV dvaro šokiais, tuo tarpu vokiška - griežtais liuteronų choralais. Žmonės paprastai mus šiltai priima, po koncerto prieina pasveikinti. Nepasakytume, jog salės lūžta, bet ten žmonės vertina vargonų muziką, dažniausiai koncertuose lankosi pusamžės poros.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą