Etnomuzikologė Loreta Sungailienė: „Liaudies dainose slypi tautos dvasia“

Jūsų vaikystė prabėgo Skuode, vėliau gyvenote Palangoje, tad esate tikra žemaitė. Tačiau iš kur ta meilė ir atsidavimas savo kraštui, pasididžiavimas tuo, kas esate?

Tai prigimtinė kultūra. Tikiu, kad tai atėjo iš genties, iš šeimos. Mano abu tėvai ir tėvų tėvai buvo tikri žemaičiai. Žemaičių tarmė nuo vaikystės skambėjo mūsų namuose, iš tikrųjų ir dabar skamba, nes ištekėjau už žemaičio, nors studentė būdama sakiau, kad aš su žemaičiais vyrais tikrai nesutapsiu. 

O žemaičių kalba ir Skuode, ir Palangoje tiek giminaičių ar draugų šeimose buvo gyva, išraiškinga ir niekas nesigėdijo, niekas jos nesibodėjo.

Prasidėjus Atgimimui mano mama, kuri yra žurnalistė, įsijungė į Žemaičių kultūros draugijos veiklą ir kuravo žemaitiškos kalbos, rašto bei spaudos reikalus. Ji rengė ir leido žemaitišką laikraštį „A mon sakā?“, vėliau šis laikraštis išaugo į kultūros žurnalą „Žemaičių žemė“.

Tad aš su mama, jau būdama paauglė, dalyvavau Žemaičių kultūros draugijos renginiuose, buvau įsitraukusi į įvairias veiklas - kultūros, edukacijos, akademines. Kaip pavyzdį mačiau ir jaučiau pagarbą ir meilę savo regionui, pasididžiavimą kalbos, istorijos ir kultūros pažinimu.

Nuo pat paauglystės turėjau progą susipažinti su garbiais profesoriais, įskaitant profesorę Viktoriją Daujotytę, archeologą Adomą Butrimą ir kitus žymius tyrinėtojus, kurie didžiąją dalį savo laiko skyrė Žemaitijai. Tokioje aplinkoje būdamas tu supranti tokios veiklos prasmę, ilgaamžiškumą ir tą tikrąją vertę.

O kadangi nuo pat mažens labai mėgau muziką ir dainavimą, dar gyvendama Skuode mokiausi dainavimo muzikos mokykloje, veliau Palangoje pradėjau lankyti folkloro ansamblį „Mėguva“.

Turbūt įsišaknijusios vertybės, žemaitiška kultūra, meilė savo prigimčiai ir paskatino studijuoti etnomuzikologiją?

Tikrai taip. Buvau daug kam gabi, mokiausi viską puikiai, su mano baigimo rezultatais buvo galima įstoti ir į mediciną, ir į teisę (juokiasi).

Bet susiklostę įvykiai lėmė kitaip. Pirmiausia tai, kad kaip solistė dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse, kur folklorine maniera atlikau tradicines Palangos ir Klaipėdos krašto dainas, ir tapau laureate. Gavau paskatinimą to neapleisti ir toliau dainuoti.

Norėjosi ne tik dainuoti, bet ir gilintis į liaudies dainas. Pasidomėjusi radau, kad Lietuvos muzikos akademijoje (dabar jau Lietuvos muzikos ir teatro akademija) yra etnomuzikologijos studijos. 

Taip ir įstojau. Žinoma, neapsiribojau vien tik pagrindinėmis studijomis, po to tęsiau jas doktorantūroje ir apsigyniau disertaciją iš žemaičių liaudies dainų. Tas prigimtinės kultūros įspaudas išliko ir tęsiasi.

Jūsų mama yra žurnalistė ir jūs pati išbandėte žurnalistės darbą. Ar niekad nenorėjote sekti mamos pėdomis?

Noro tikrai buvo. Mokykloje vyresnėse klasėse man teko paragauti žurnalistės duonos. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, vasaromis, atsivėrė durys įvairiai muzikinei stilistikai, koncertams. 

Kai gyvenome Palangoje, vyko daug įvairių renginių ir aš rašydavau apžvalgas, kartais interviu su atlikėjais, man tai sekėsi, patiko ir ne tik Palangos, bet ir Klaipėdos laikraščiai užsakydavo tuos interviu.

Bet mama mane atkalbėjo, sakydama, kad reikia įgyti profesiją, o jeigu turi talentą rašyti, rašyti galėsi. Sakė, kad žurnalistika nėra profesija, nors pati yra žurnalistė. 

Paklausiau mamos ir pasirinkau kitą profesiją, o ta žurnalistinė patirtis man labai padėjo. Bet vien tik rašyti man būtų buvę sunku, man reikia veiksmo.

Ar studijų metais neišblėso meilė savo kraštui? Kokie buvo jūsų studijų metai?

Vilniuje dar labiau yra vertinamas tarmiškumas, savo prigimtinės kultūros išsaugojimas. Atvykusi į sostinę aš jau žinojau, kad tyrinėsiu žemaičių liaudies dainas. 

Taip pat žinojau, kad ieškosiu bendraminčių, studentų iš Žemaitijos, su kuriais susibūrusi dainuosiu šio regiono tradicines dainas. Todėl studijų metais ir gimė mano vadovaujamas folkloro ansamblis „Virvytė“. Dabar tai jau šeimų kolektyvas.

Kas buvo natūralu ir įprasta mums gyvenant Žemaitijoje, čia, Vilniuje, tapo unikaliu dalyku, kurį visuomenė labai vertina, gerbia ir pastebi.

Dar sukūrėme akademinio žemaičių jaunimo korporaciją „Samogitia“, kuri gyvuoja iki šiol, tik šiek tiek pakitusi ir mes jau nebe studentai.

Kas buvo natūralu ir įprasta mums gyvenant Žemaitijoje, čia, Vilniuje, tapo unikaliu dalyku, kurį visuomenė labai vertina, gerbia ir pastebi. Mūsų jaunystė buvo labai įdomi, prasminga ir bendruomeniška.

O koks yra šiuolaikinis jaunimas, ar sugebės išlaikyti senuosius papročius ir perduoti juos ateitiems kartoms?

Sugebės, jeigu norės. O mūsų rūpestis yra pasirūpinti, kad norėtų. Parodyti, kuo tai yra svarbu, kad tie papročiai nėra muziejiniai, jie yra gyvi, reaguojantys į šių dienų aktualijas, galintys pritraukti visus. 

Ir mūsų folkloro ansamblyje „Virvytė“ susiburia šeimos, vaikai užauga toje aplinkoje, ten susiranda draugų ir auga su šokiu, su muzika, daina.

Mūsų rūpestis yra parodyti, kad tie papročiai nėra muziejiniai, jie yra gyvi, reaguojantys į šių dienų aktualijas, galintys pritraukti visus.

Kaip šeimoje stengiatės įdiegti tas prigimtines vertybes savo vaikams?

Kai nuo mažų dienų vaikui leidi pajausti tą gyvąją kultūrą, išgirsti liaudies dainas, tai daro poveikį. Mano šeimoje vaikai mato, kaip mums, suaugusiems, smagu toje bendruomenėje, kad mes nesenstam, kaip pasiutę, taip pasiutę. Tėvai vis dainuoja, šoka iki ryto stovyklose susirinkę, niekas nesikeičia. 

Tai turbūt ir jaunimas nepasiduoda, nori irgi tokie būti. Visi trys mano vaikai visur noriai dalyvauja, važiuoja ir į stovyklas, festivalius. Nuo mažens jie laukia pasirodymų, o pasipuošti tautiniu kostiumu jiems didžiulis džiaugsmas. Ansamblyje merginos viena kitai kasas supina, padeda, pasiruošia, pasipuošia.

Mano šeimoje vaikai mato, kaip mums, suaugusiems, smagu toje bendruomenėje, kad mes nesenstam, kaip pasiutę, taip pasiutę.

Atskleiskite, kas slypi liaudies dainose, tradicijose?

Dainose viskas yra apie mūsų gyvenimą, jausmus. Liaudies dainų kalba yra poetinė ir simbolinė, visi vaizdiniai paslaptingi ir iškalbingi. 

Neretai dainos tekstas „užkabina“ ir paskatina labiau pasidomėti simbolių ir vaizdinių prasmėmis. Tada išaiškėja, kad ten slypi net pasaulio sutvėrimo dalykai, apdainuojami istoriniai įvykiai, žmonių tarpusavio santykiai, įvairių istorinių laikotarpių paprotinė teisė ir kultūra. Liaudies dainose slypi tautos dvasia.

Man labai atliepia žemaitiškos dainos, tas jų vingrumas, nesuvaržytas ritmo pojūtis, pats dainavimas, tarmė. Labai gražus būna ir žmogaus santykis su daina, melodija. Liaudies dainos yra universalios, jos visada ir visur tinka. Jomis gali save raminti, guosti, gali ir aktyvinti. 

Kartais atrodo, po darbo esu tokia išsekusi, pavargusi, o dar ansamblio repeticija. Klausi savęs, iš kur aš tų jėgų dabar gausiu, o nuvažiuoji, sudainuoji pirmą dainą ir viskas - jėgos sugrįžta. Tada supranti, kad jau kai pamilsti, tai pamilsti.

Tad jūsų širdies kalba yra žemaičių kalba?

Taip, iš tikrųjų. Esu ne kartą pajutusi, kad jau kai važiuoji į Žemaitiją, pervažiuoji Dubysą, ir viskas. Dangus, oras kitoks, visai kitoks jausmas ir mąstymas, rodos, persijungia. 

Nors mintyse vis tiek visada žemaitiškai mąstau. Net Žemaitijoje, kai tenka kokį renginį vesti, visados tik žemaitiškai, man liežuvis neapsiverčia bendrine kalba bendrauti. Žemaitijoje nežemaitiškai kalbėti man neišeina.

Ugnės PETRAUSKAITĖS, Martono NASICOMY ir asmeninio archyvo nuotraukos