Žvilgsnis kitu kampu
Šią parodą sudaro 140 profesionalių dvidešimties dvarų fotografijų. Kiekvienam objektui skirtos 7 nuotraukos - 1 fasado ir 6 su pastato architektūrinėmis detalėmis, puošybos elementais, želdiniais.
„Toks nuotraukų formatas pasirinktas, nes koliažai mums labai patinka, juose gali parodyti smulkias detales. Juk didelėje nuotraukoje ne viskas matyti. Norėjome tą šilumą įnešti per mažas ryškias nuotraukas. Todėl nusprendėme parodyti kitu kampu, tokiu, kokiu mato fotografas“, - sakė D. Garbačauskienė.
Pasak parodos autorės, jų fotografavimo stilius yra truputį kitoks nei kitų dvarų, paveldo mylėtojų. Garbačauskų duetas dvarus nori parodyti daugiau iš meninės pusės.
„Ieškojome kažkokių išskirtinių detalių, spalvų, architektūrinių subtilybių. Lietuvoje tik viena bėda - ne visada oras būna geras fotografavimui (juokiasi). Todėl teko užtrukti daug laiko, kad būtų žydras dangus, tų ryškių raudonų obuolių, kad viskas atrodytų gražiau negu yra iš tikrųjų“, - teigė D. Garbačauskienė.
Vyro įtaka
Fotografė, paklausta, kaip kilo idėja imtis tokio darbo, prasitarė, jog dvarų manija ją užkrėtė vyras. „Leonas yra architektūros mylėtojas. Tiesiog vieną dieną, tai įvyko prieš 5 metus, jis atsikėlė ir sako, jog reikia nuvažiuoti į dvarą. Kaip palangiškė, pirmiausia pagalvojau apie Tiškevičiaus dvarą Palangoje, taip pat Kretingos, Užutrakio, Trakų Vokės dvarus, žinojau Plungės dvarą, nes ten mano tėvų gimtinė, ir tuo mano dvarų istorija baigėsi. Tada vyras pasakė, jog važiuosime į Švėkšnos dvarą. Pirmiausia pažiūrėjau kritiškai, bet sutikau. Taigi nuo to viskas ir prasidėjo. Nuvažiavome, o žiūriu viduryje „niekur“ stovi nuostabus, suremontuotas dvaras. Jis tik viduje dar nėra įrengtas. Ir tada mane, kaip ir Leoną, užkabino. Pradėjome sudarinėti visos Lietuvos žemėlapį, domėtis, klausinėti, sklaidyti literatūrą. Jau nufotografavome 35 dvarus, dabar eksponuojama tik 20, kiti laukia savo dienos“, - teigė fotografė.
D. Garbačauskienės teigimu, dvarus, kuriuos turi aplankyti, jie pasirenka labai paprastai. Kadangi Diana iš Palangos, jos vyras - iš Kauno, o gyvena Vilniuje, tai kiekvieną kartą, kai nuvažiuoja į Palangą, 150 km spinduliu pasirenka 1-3 dvarus ir juos aplanko. Kai nuvažiuoja į Kauną, aplanko ten esančius dvarus ir t. t.
„Kartais sugrįžtame į jau aplankytus dvarus, tiesiog pažiūrėti, ir labai nustembame. Labai įdomu žiūrėti dabar į tuos dvarus, kuriuos fotografavome prieš 5 metus, o šiemet jie jau suremontuoti ir atrodo kaip saldainiai. O aplink Vilnių keliauti yra lengviausia, nes čia ir geriausias susisiekimas, ir daugiausiai žmonės žino, ir tie dvarai dažniausiai būna jau restauruoti įvairiausioms šventėms. Tiesiog mes kaip tik stengiamės lįsti vis giliau, pvz., į Žemaitiją, kur per metus gal vienas turistas apžiūrėti dvarų atvažiuoja“, - teigė fotografė.
Pasak D. Garbačauskienės, šiame darbe sunkiausia, žinoma, buvo patekti į dvarus, kurie yra privatūs, aptverti tvoromis ir ten neleidžiama fotografuoti. Tačiau fotografai dažniausiai rasdavo išeitis.
„Pavyzdžiui, kartais susitardavome su sargu. Kitur netgi būdavo parašyta, jog negalima fotografuoti nesusitarus iš anksto. Tai buvo didžiausia problema. Tačiau su normaliais savininkais tikrai galima susikalbėti. Jeigu matai, kad tavęs tikrai neįleis, jog žmogus dėl tam tikrų priežasčių nenori, pvz., dėl saugumo, tai ir nebelįsdavome jam į akis. Iš pradžių gal visi savininkai, restauravę tuos pastatus, juos nori saugoti, tausoti ir laikyti tik sau, bet manau, kad ilgainiui tai pasikeis ir jie norės tą grožį parodyti ir kitiems“, - teigė parodos autorė.
Įdomios pažintys
Važinėjant per dvarus, D. Garbačauskienei įsimintiniausia buvo pažintys su savininkais. Pasak fotografės, yra keletas dvarų, kurių savininkai labai maloniai pavedžiojo, parodė, papasakojo istoriją, pvz., įsigijimo ar paveldėjimo. Kartais papasakodavo net visą giminės istoriją, kaip atsirado dvaras. Fotografės teigimu, tai buvo tikrai įdomu, nes tada dvarą pradedi matyti kitaip, dar stipriau. Juk savininkai gali pasakyti, kas dvare yra išskirtinio, pvz., laiptai ar lubos, ar kažkoks piešinys su visa istorija. Tai Garbačauskams paliko didžiausią įspūdį.
„Stengdavomės visada lankytis tokia seka - vienas atrestauruotas, o kitas - ne. Tiesiog norėjome paįvairinti, kad nebūtų vien visi išpuoselėti. Kartais iš tikrųjų navigacija net nerasdavo, nes buvo ir dvarų viduryje miško, viduryje laukų. Kaip aš sakau - „niekur“. Nebuvo jokių rodyklių, jokių ženklų. Ir net kartais kaimo gyventojai, paklausti, kur yra vienas ar kitas dvaras, negalėdavo atsakyti, nes jį prisimindavo tik kaip kažkokį tarybų valdžios sandėlį ar apleistą grūdų, chemikalų, trąšų laikymo vietą“, - sakė fotografė.
D. Garbačauskienė, paklausta, ar yra kažkuris dvaras, artimiausias širdžiai, vieno negalėjo išskirti, tačiau prisipažino, jog mediniai dvarai vis dėlto mieliausi.
„Labai sunku išsirinkti, nes yra net keletas labai įspūdingų dvarų. Tačiau turbūt medinukai yra Lietuvos išskirtinumas. Brėvikių dvaras, kuris dar tik laukia savo eilės restauruoti, yra tiesiog įspūdingas ir savo detalėmis, savo langinėmis. Todėl prijaučiu tai lietuviškai medinei architektūrai, kuri turi subtilias detales, raižinius ir yra tikrai labai išskirtinė“, - teigė fotografė.
Žinia lietuviams
Pasak parodos autorės, šiuo darbu jie norėjo parodyti, jog Lietuvoje yra labai daug gražių vietų. Nereikia važiuoti į užsienį pažiūrėti dvarų, architektūros šedevrų, tam tikrų detalių. Visą tai turime, tik nežinome. Anksčiau buvo galvojama, kad viskas sugriuvę, apleista, tačiau viskas sparčiai atsinaujina ir gražėja. Ir tai, pasak fotografės, buvo tam tikras siurprizas.
„Labiausiai norėčiau, kad lietuviai važiuotų, aplankytų dvarus. Kad kartu vežtųsi savo vaikus. Yra keletas dvarų su muziejais, kultūros centrais. Prieš mėnesį teko būti Renavo dvare, kur buvo filmuojamas „Tadas Blinda“. Jis jau restauruotas. Dvaro prižiūrėtoja papasakojo tokių istorijų, jog mūsų fotografavimas nuo valandos išsitęsė iki trijų. Manau, jog kiekvienas vaikas norėtų išgirsti pasakojimus apie vaiduoklius, buvusius dvarininkus, ponias plačiomis suknelėmis, vaikščiojančias raižytais laiptais, apie išskirtines bibliotekas dvaruose. Tai tikrai neįkainojama“, - sakė D. Garbačauskienė.
Tačiau fotografė prisipažino, jog tikrai negalvoja išleisti knygos, į kurią būtų sudėti visi dvaruose išgirsti pasakojimai. Tiesiog jie su vyru svajoja išleisti dvarų nuotraukų albumą.
„Juk apie dvarus prirašyta ne viena knyga ir reikia būti tikru istoriku, kad įsigilintum į kiekvieną detalę, tikrinti faktus. Juk yra labai daug legendų, kurios nėra patvirtintos, todėl į aprašus nelabai turime kada gilintis. Tam reikia turėti pašaukimą. Tiesiog norime parodyti grožį, norime įamžinti, nes fotografija - ne tik užfiksuotas menas, bet tai yra ir istorija, netgi kultūra, architektūra ir palikimas kitiems“, - teigė fotografė.
Ši ekspozicija vėliau keliaus į Ukrainą, Sankt Peterburgą, Estiją, Švediją, JAV, Lenkiją, o po to ir į įvairius mūsų šalies miestus.
„Jeigu viskas klostysis puikiai, nuvešime ir į Vašingtoną, ir Čikagą, ir Niujorką. Tikrai norinčiųjų yra nemažai. Išeiviai netgi dabar mums rašo laiškus, klausia, pvz., kada bus Kopenhagoje, Stokholme, Berlyne. Jie nori pamatyti, atsivesti savo draugus ir jiems parodyti, kaip gražu Lietuvoje“, - teigė D. Garbačauskienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą