Jam pavyko išgirsti Dievo kuždesį

- Tiesa, kad po Ukrainos labiau susidomėjote politika?

- Negaliu sakyt, kad anksčiau nesidomėjau, bet Ukrainoje turėjau daugiau laiko ne tik knygoms, bet ir televizijai, kurią anksčiau mažiau težiūrėdavau. Pirmais metais dėl kabelinės TV problemų matydavau tik rusiškas laidas; tada dar analitines, diskusines, kur ryškėjo aiškios tiek konservatyviosios Kremliaus, tiek demokratinės pozicijos. Žiūrėjau jas kokią savaitę ir man pakaušin žiebė mintis: Putinas ieško karo. Rimto karo, kurio pretekstas - amžinas Rusijos kompleksas - Jungtinės Valstijos, o visa kita - pakeliui. Nesu didelis analitikas, nevaldau didelių informacinių srautų, iš kurių galėčiau daryti išvadas, bet nieko daug neieškodamas atsidaviau tam srautui, kuris į mane įeina, ir mano psichofizinė intuicija išdavė tokią reakciją. Nori karo, bus karas. Rusijos ekonomikos modelis, žinoma, negalėjo ilgai tvert sukergus tarybas su kapitalizmu, kai į kiekvieną jos žingsnį kišasi valdžia. Matyt, išskaičiavo analitikai, kad Krymui - jau laikas, o paaiškinimai buvo paskui.

- Ką jūsų intuicija sako šiandien?

- Šiandien - sudėtingiau, nes „Minetis“ uzurpavo viską.

- Ši Tomo Bernhardo pjesė pasakoja artisto tragediją, kai jis, niekam nereikalingas, visų pamirštas suveda sąskaitas su gyvenimu abejingos publikos akivaizdoje. Ar neišgyvenot kažko panašaus Ukrainoje: šalyje, kur buvot beveik neatpažįstamas, kurios teatruose kasvakar plojo ne jums, o kitiems artistams?

- Taip taip... Viena vertus didelis komfortas skaityti ką nori, mėgaujantis skaitymu, kita vertus, labai nekomfortiška, net įtempta būsena, kai esi tartum šalia teatro, ir negali konkrečiai išdėlioti savęs, kaip aktoriaus, tame laike. Be to, ir kelionės pasirodė ne tokios lengvos - dešimt valandų automobiliu per Baltarusiją, pro peizažus, kurie ne patys gražiausi, kad akį džiugintų. Nors vėlgi negaliu sakyt, kad ten niekas nepajudėjo iš vietos. Vaidinau vienam kitam spektakly Vilniuje, o dabar jų net padaugėjo. Apskritai nuo pat gilios jaunystės pavydžiu dailininkams: padarei kažką reikalinga kam nors, pardavei, na, nepardavei, vėl imi paišyt, vyksta toks, trumpai šnekant, judėjimas - pats save aptarnauji, o teatras neturi tos prabangos, jis kolektyvinis menas ir tau reikia sugebėti būnant dalimi ištirpt visumoje ir dar likti savim. Teatras gal sudėtingiausias iš meninių užsiėmimų - tiek mažai autonomijos tegauni ir tiek turi įdėti pastangų, kad ją išlaikytum. Sakysim, kompozitorius yra pats sau šeimininkas: jeigu jam Dievas kužda ką į ausį, jis tą ir užrašys. O tau gali kuždėt ką nori - tarp aplinkinių kuždesių, kurie daug stipresni, tavo Dievulis gali likti ir neišgirstas. Suvaldyti momentą, šurmulyje pagauti Dievo kuždesį - nemenkas aktoriaus išbandymas.

- Sakykit, ką talentingas lietuvių aktorius, turintis nemenką galią veikti kitų jausmus, - apie jus kalbu, - ką jis galvojo vaikštinėdamas Kijeve apie vaidybos meną?

- Kilo visokiausių minčių ir galbūt panašiai nutiko, kaip ir po Sausio 13-osios, kai pirmą kartą gyvenime suabejojau, ar užsiimu tuo, ko reikia. Ar neverta viską metus čiupti šautuvą ir užsiimti tuo, ko labiausiai reikia žmonėms. Visaip bandžiau galvoti, suprasti, ką aš galėčiau ukrainiečiams pasiūlyti iš savo profesijos, - sunku buvo sugalvot, labai sunku prisitaikyt.

- Nelankė jausmas „deja vu“?

- Tam tikra prasme - taip, bet Lietuvoje jau kai griuvo tarybų valdžia, tai griuvo, ir staigiai buvo iššluota, atėjo kažkas naujo; niekas nesuprato, kas, bet viskas pasidarė kitaip. O mano pirmais antrais metais Ukrainoje iki Maidano nesuprasi, kur atsidūręs: kokia čia tvarka, kokia valstybė - Tarybų Sąjunga lyg ir griuvo, lyg ir prasidėjo kapitalizmo era, pinigai, atrodo, vaikšto dideli, bet žmonės, kaip paaiškėja, tebelaukia butų eilėse... Viskas lyg labai arti ir viskas labai kitaip; net paskutiniais metais Kijevo teatralų šventėje pribloškė pompastika, kai apdovanojimus paskelbti kvietė „Ukrainos didvyrį, TSRS liaudies artistą“, akademiką, profesorių ir t.t. Tuos dvejus metus, sakau, ir žmonės atrodė pikti, ir įtampa tvyrojo ore, viskas ne taip, viskas ne tas. Po Maidano žmonės tarsi atgijo tokia emocine jėga, kurios nejausti buvo neįmanoma. Po Maidano atsirado tauta.

- O tautos nusivylimą vadais spėjote pajusti?

- Ten viską matėm, juk išvažiavom jau po Ilovaisko katilo, kur laisvės gynėjai buvo triuškinami be galimybės pasitraukti. Galima buvo įtart, kad ten būta ir generalinio štabo išdavystės. Greičiausiai taip ir buvo, nes Ukrainoje taip buvo nustekenta armija ir pajuokavimai, kad joje pėstininkų vos ne mažiau nei generolų, ne iš piršto buvo laužti. O ko šiems nesidauginti - iš biudžeto gauna gerus atlyginimus, kiek negauna, pavagia... Aukščiausiuose valstybės postuose sėdėjo žmonių su rusiškais pasais; jų šeimos gyveno Maskvoje. Kai prasidėjo rimčiausi kariniai veiksmai, paaiškėjo, kad nėr kuo kariaut: gamykloje tūkstančiai sukomplektuotų tankų, bet nėra variklių, - jie greičiausiai parduoti į Rusiją...

- Jei į teatrą žiūrėsim kaip į žaidimą, kokius žaidimus, jūsų nuomone, reikėtų žaisti scenoje, kai - karas ir kokius, kai - taika?

- Dievas žino. Kiek atsitraukęs nuo Ukrainos, žiūrėdamas per atstumą galvoju, gal aš ten būdamas apsunkinau sau užduotį. Juk teatre nebūtina atkartoti esamąjį laiką ir jo aktualijas, atmosferą, įtampas, - kaip tik per žaidimą galima išeiti į gilesnius vandenis, esminius dalykus, nes, sako, visi kvailiausi dalykai padaromi nutaisius reikšmingą veido išraišką...

- Sakot, pajutot gimstant ukrainiečių tautą, - o Lietuvoje tautos bruožų dar matyti?

- Žinoma. Nepaisant viso šito skausmingo mūsų tautos nutekėjimo į pasaulį, yra tauta, dar tebėra, tegu ir ne tokia susitelkusi, kaip kadaise prie Seimo laužų... Prisimenu, gal buvom tiktai grįžę iš Kijevo, kai jauni verslininkai staigiai išėjo į savanorius, nors nebuvom ir nesam tiek prispausti, kad ta grėsmė kiekvienam kirptų į uodegą... Prisimenu, kaip jie užtikrintai sakė: surasim priemonių, surasim ginklų, mąstom ta kryptimi... Kitas dalykas, kad gal netapome tokie, kokie norėjome... Tapom kitokie...

- ...ir kasdienybės epicentre viešpatauja pinigas - menininkams, kultūrai paskyręs linksmintojo vaidmenį?..

- Yra tokių, kurie pasirenka linksmintojo vaidmenį ir aš galiu jiems palinkėti linksminti ne šiaip sau, ne bet kaip, o profesionaliai, nepaisant, kad už tai gauni gerus pinigus. Nepaisant to, nes kartais žmonėms pinigai trukdo dirbti kokybiškai, sąžiningai, ilgesniam laikui, o ne vienai valandai, nes kartais gali padaryt geriau mažai uždirbdamas. Profesionalas tiek kine, tiek televizijos seriale dirbs nerūšiuodamas ir nesisluoksniuodamas. Aš nenusistatęs prieš serialus, aš esu prieš žmones, kurie mano: kad ir ką paduosi tautai, ji prarys.

- Taip ir yra!

- Manau, kad tie, kurie smukdo žmogų, jo gyvenimą, santykius, dažniausiai atsiduria kalėjime...

- Ne visi, Arvydai.

- Ne visi, aišku, visų neišgaudysi, bet aš bent jau manau, kad ten žmonių, kurie nori luošinti kitų gyvenimus, vieta. O smukdyti galima fiziškai klupdant ant kelių ir įremiant į burną ginklą, bet galima ir kasdienėmis pastangomis, - ardant psichiką. Taigi tie žmonės, kurie nesėdi kalėjime ir bent jau nesiekia tokie būti, turėtų kelti žmogų, o ne smukdyti. Pastumt, paspirt krentantį nesunku, - kelti labai sunkus darbas, užtat ir keliančių yra ne tiek jau daug. O kritinė keliamųjų masė labai didelė. Mano personažas spektaklyje „Belaukiant Godo“ sako: įprotis - didysis slopintojas. Matyt, visa esmė, kiek mes sugebam jam nepasiduoti. Jei rutina yra nelyg kažkur manęs tykanti substancija (jinai mane suvalgys arba ne), įprotis yra mano valioje, aš jau galiu galvot, jis man padeda ar trukdo. Iš tikrųjų trukdo, ir labai, nes mes nustojam matyti, nustojam suprasti ir girdėti vienas kitą... Juo mažesnė teritorija, tuo didesnis pavojus įprotį paversti savo gyvenimo būdu.

- Koks būtų mūsų gyvenimas be jų?!

- Chaotiškas, sutinku. Kitąkart išeitum iš namų ir gal negrįžtum, arba grįžtum ne į tuos namus...

- Ar tos žaismės, kurią jaučiu jūsų balse, metams bėgant mažyn? Šiaip ar taip balandžio viduryje jums suėjo 55-eri.

- Bijau ir pasakyti, galbūt kai pasiduodi rutinai, žaismė dingsta, jauni jos, žinoma, turi daugiau. Jie auga kitoje visuomenėje, jie neapsunkinti sovietinio režimo nuoskaudų, kaip mano karta. O man tenka kone kasdien muštis su tarybiniu žmogumi, kuris vis kelia galvą manyje, nors niekad neprijaučiau sistemai, kurioje mes gyvenom, ir net nekenčiau jos...

Galiausiai praėjus tam tikram laikui šiam pasauly supranti, koks trumpas laikas duotas, o ypač tas, kuriame tu gali būt įdomus ir pats sau, ir kitiems, ir kaip greitai, pasirodo, tas viskas baigiasi, ir pasirodo, tas laikas kuo toliau, tuo bėga greičiau, ir ką ten mokslininkai ties prancūzų ir šveicarų siena daro su tuo dalelių greitintuvu, ir ar tai neturi įtakos didesniam voverės rato pagreičiui, aš irgi nežinau. Dievas tiktai žino, jo reiktų klaust, bet ar jis atsakys... O gal ir atsakys, gal ir atsako... Gal tik mes vis dar nemokam dievoraščio skaityt...

P.S. Arvydas Dapšys gimė 1960 metų balandžio 12 dieną Vilniuje, mokėsi tuometinėje Vilniaus konservatorijoje Henriko Vancevičiaus, Rimo Tumino, Irenos Bučienės ir Vytauto Čibiro vadovaujamame kurse. Dirbo Valstybiniame akademiniame dramos, Vilniaus mažajame teatruose. Režisierių H.Vancevičiaus, I.Bučienės, R.Tumino, Oskaro Koršunovo ir kitų spektakliuose atliko per 40 vaidmenų, arti tiek - kine ir TV serialuose.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“