Į Klaipėdos dailės parodų rūmus įsisuko atrankinė projekto "Jaunieji Europos kūrėjai" paroda "JEKlaipėda'09". Neperdėsim sakydami, kad seniai salė buvo tokia pilnutėlė žiūrovų, nors šie buvo vaišinami tik vitaminizuotomis sultimis.
Iš parodoje dalyvaujančių aštuoniolikos autorių bus išrinkti dešimt jaunųjų Vakarų Lietuvos menininkų, kurie atstovaus Lietuvai 2009-2011 metų Jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje. Ji startuos jau rugsėjo mėnesį Montruže(Prancūzija). Jaunųjų kūrėjų dalyvavimas šiame projekte vertinamas kaip prestižinio debiuto galimybė meno rinkoje. Taip pat tai yra galimybė mums visiems susipažinti su tuo, kas vyksta pajūrio menininkų kūryboje. Savotiško žavesio parodai suteikė ir nustebino tai, jog jaunieji kūrėėjai atsigręžė į tradicinį meną užuot pasitelkę multimedijas ar kelių žanrų maišymą. Šiemet parodai pateikta daugiausia tapybos darbų, taip pat - fotografijos, mažosios plastikos, ir tik pora videokūrinių.
"Iš tikrųjų autorių nėra daug, prieš tai buvusiose bienalėse jie aktyviau dalyvavo. Matyt, todėl, kad dauguma jaunųjų menininkų dailės studijas pasirenka Vilniaus arba Kauno aukštosiose mokyklose, - sakė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas. Jo nuomone, dalyvauti šiame projekte verta, nes bienalė išsiplėtė. Dabar ji keliauja ne per šešias, o jau per devynias Europos šalis. Parodos kuratorius patikino ir anksčiau tokiose bienalėse nejautęs baimės dėl klaipėdiečių menininkų kūrybos lygio, šie net atrodę stipresni už kitų šalių varžovus.
 |
| Neringos Bumblienės išgyvenimų fragmentai išsibarstę kaip jos odos, drabužių, plaukų skiautės. |
Egzistenciniai klausimai
Parodoje idėjų autentika ir jų įkūnijimo meistriškumu solidžiai išsiskyrė Neringos ir Mindaugo Bumblių darbai. Gal kai kuriuos žiūrovus suklaidino šiuo metu taip dažnai eskaluojama prostitucijos tema, kad Neringos Bumblienės fotografijų ciklas "Išnaros" kai kuriems kėlė tam tikrų aliuzijų. Pačiai autorei fotografijose krucifikso poza gulintis menkai pridengtas moters kūnas kelia visiškai kitas asociacijas.
"Čia yra mano išgyventos praeities fragmentai: kas liko iš mano odos, plaukų, liekanų bei drabužių iros. Siūlyčiau plačiau pažvelgti į meną, ne taip tiesmukiškai. Tai yra mano mintys ir pažiūros, pajautos, mano geismai ir buvusi tikrovė. Tai, kas manyje buvo kažin kas, dabar tėra bedvasių išnarų išraiška, " - sakė Neringa.
Jos vyras Mindaugas pritarė, kad iš tiesų šiandien žiūrovai daugelyje dalykų yra linkę įžvelgti negatyvias prasmes, ir interpretuoti, perdaug nesigilindami į vaizdinius. Apibūdindamas savo darbą "Kiautas" pripažino, kad kartais norisi save apvynioti tvarsčiais lyg ginantis nuo išorinio pasaulio, nuo to, kuris svetimas ir nejaukus. Ir tuo pačiu norisi tą pasaulį apsaugoti nuo savęs, idant negalėtum niekam pakenkti.
"Būna, kad išorinis triukšmas, žodžiai taip "užknisa", jog negali nė žodžio išdaužti. Kartais norisi nieko nematyti, negirdėti, neužuosti kvapų - tai tarsi išėjimas į išsivalymą, meditaciją, laikiną nebūtį. Gal tai noras pabūti visiškai saugiam nuo įvairių įtakų ir poveikių, savotiškas pabėgimas į menamą erdvę, kur nieko bloga nutikti negali ir kur nepasiekia negatyvi informacija. Egzistenciniai žmogaus klausimai labai sudėtingi. Aš šildžiau vaško plokšteles, dariau veido formas, ir visa tai pateikiau su emociniu krūviu, psichologizmu ir siurrealizmu," - sakė Mindaugas.
Neslepianti jausmų
|
| A. Stasionytė save vaizduoja šalia žmogaus, su kuriuo niekada nebuvo susitikusi, tačiau jai įdomios jo idėjos. |
"Aš galvoju, kad tradicinė tapyba šiuolaikiniam žmogui, kuris yra perdėm racionalus ir pragmatiškai žiūrintis į pasaulį, - labai reikalinga, - kalbėjo autorė. - Aš norėjau atskleisti jausmus spalvine raiška, ir tikiuosi, kad mano darbai gali būti kaip koks laidininkas, per kurį žmogus gali išgyventi emocijas, kurios įvairių socialinių ir dvasinių vyksmų yra užgožtos. Nekeliu gilių filosofinių būties klausimų, tiesiog kviečiu išgyventi dabartį su jos reiškiniais. Kas mane įkvepia? Krizė, - juokiasi. - Ir meilė gamtai, sau, žmogui, kūrybai. Raudoną spalvą iš tiesų sunku įvaldyti. Ir jeigu klausiate, kas yra euromenininkas, aš esu kūrėja, kurios darbus žmonės turėtų atrasti sau, nesvarbu, kur gyventų. Laisvas menininkas yra egoistas, bet būtų keista, jeigu savo darbus slėptų; manau, tai būtų nesveika ir šiek tiek žalinga."
Istoriją kontempliuojant
Savitas Astos Stasionytės darbas "Po diskusijos green peace tematika" - autoironiškas ir patraukiantis tuo, jog autorė save vaizduoja šalia žmogaus, su kuriuo niekada nebuvo susitikusi, tačiau jai įdomios jo idėjos.
"Tai vienas geriausiai šiuo metu uždirbantis menininkas, vaizduojantis karves formaldehide. Kodėl jis - vienas turtingiausių? Turbūt dėl to, kad turi labai stiprią koncepciją, daug svajonių ir... gerą vadybininką. Menininkas turi tvirtą paaiškinimą, ką jis daro ir kodėl. Deivydas Hirstas, sakyčiau, dar turi ir savo mąstymo pakraipą," - sakė Asta. Šis paveikslas - tik vienas iš šešeto jos darbų ciklo. Autorė ciklą pavadintų istorine kontempliacija, o kontempliuoja ji nuo Mikelandželo kūrinio "Adomo sukūrimas" iki Eduardo Mane paveikslo, matydama save įvairių epochų meistrų drobėse kaip ten vykstančių įvykių dalyvę. Tokiu būdu menininkė bando suprasti, kas žmonijai buvo aktualu tam tikrais laikotarpiais. Pasirinkusi tokį kelią autorė bando atsakyti į klausimą, koks menas turėtų būti aktualus šiandien.
"Man menas nekelia jokių kančių, tiesiog nuolatos kyla idėjos, santykiaujant su realybe - iš viso to kyla klausimai ir rutuliojasi atsakymai. Stengiuosi kuo įtaigiau padaryti darbą, o kai darbą baigiu, jis nebėra mano. Nebežiūriu į jį, nebečiupinėju, tik "pasiimu" visas klaidas. Taip, menas yra savotiškas šventas pamišimas, nes visuomenė yra masė, kurią lengva valdyti. Ji užkimba, kaip, tarkime, už Da Vinči "Monos Lizos". Jeigu vaizduoju "Adomo sukūrimą", tai gal aš Dievas noriu būti?" - ironizuoja. O paklausta, kodėl tapo menininke, juokiasi: "Gal man tą dieną buvo sunku? Apskritai manau, kad visas gyvenimas yra neapibrėžtas, ir vienintelis dalykas yra realus; tai mirtis."
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą