Juk Dievas dar nepavargo?

Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje, ką tik baigėsi garsieji šio mažo miestelio atlaidai.

Piligrimų procesijos, atvykusios iš Klaipėdos, Tauragės, Palangos, Akmenės, Šilalės, Kauno, Vilniaus, kasdien, tarsi apaštalai paskui nukryžiuojamą Jėzų, kilo į Kalvarijos kalnus. Meldėsi kiekvienoje stotyje, žyminčioje Kristaus kančią. O kur daugiau žemaičiams melstis už Lietuvos žmones, jei ne Žemaičių Kalvarijoje. Turinčioje savo Šv.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje stebuklingą Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Ir net stebuklingą Nukryžiuoto Jėzaus figūrą.

Atrodo, net medžiai, žolynai žaliavo ir stiebėsi maldomis. Garbindami Dievą. Klausydamiesi vienuolyno varpų. Nes šiame Gardų, Varduvos, o vėliau Žemaičių Kalvarijos miestelyje savo pėdsakus paliko ir vienuoliai dominikonai, ir vienuoliai marijonai. Tai jie, broliai, nepalikę net savo vardų, XVII a. statė šiame kalvotame krašte Kristaus kančios stoteles. Ir kažin ar tikėjosi, kad prie tų stočių kasmet ateis piligrimų minios. Ir eis iki šiol.

Atlaidai juk nuo žodžio „atleisti“. Tad ir šią vasarą, bent nuo liepos 1-osios iki liepos 12-osios, kai baigiasi atlaidai, atleisk, Viešpatie, kad esame netobuli žmonės. Sustiprink lietuvius, kurie taip nuoširdžiai meldėsi už kitus. Į kiekvieną iš 12 dienų sudėliodami tuos akcentus, kurie rūpi ir skauda visai mūsų valstybei. Už ką pirmiausiai melstis, jei ne už šeimą. Tradicinę. Naujų, neva europietiškų tendencijų ardomą, draskomą, trupinamą. Tad atleisk, Dieve, kad taip su šeima elgiamės. Apsaugok ją. Bent Tu.

Ir nepamiršk, Dieve, paguosti visų mokytojų ir besimokančio jaunimo. Jiems tiek reikia tvirtybės. Ir todėl piligrimai vėl kyla į šventąsias kalvas, į Jono kalną. Giedodami, šlamėdami bažnytinėmis vėliavomis.

Ir nepamiršk, Dieve, sustiprinti kunigų ir vienuolių. Todėl meldžiamės, giedame, aukojame šv.Mišias už pašaukimą. Nes kiekvienas žmogus, kur jis bebūtų, pajunta šūksnį. Pajunta vienas gamtoje ar kitokioje vienatvėje. Tik ne kiekvienam pavyksta suprasti, kur jį iš tikrųjų šaukia. Todėl piligrimai pasimeldė, kad mes atspėtume. Nesusipainiotume vienadienėse chimerose. O kur dar diena, kai melstasi už policijos pareigūnus ir teisėjus. Už kiekvieną policininką, budintį nuovadose ar kelių kryžkelėse. Už kiekvieną teisėją, valstybės vardu skelbiantį nuosprendį. Nes šiems žmonėms taip reikia pačios nuoširdžiausios piligrimų maldos. Žemaičių Kalvarijos sustiprinimo ir laiminimo.

Liepos 6-ąją, kai Lietuva šventė Valstybės dieną, Žemaičių Kalvarija savo atlaiduose meldėsi už latvius. O ką tokią dieną prisiminti, jei ne savo tautos artimiausiąjį brolį. Atskilusį nuo bendro baltiško kamieno žiauriuose istorijos vingiuose. Ir kas labiau latvį supras, jei ne besimeldžiantys žemaičiai? Patys išgyvenę ir marus, ir karus, ir sukilimus.

Ir ko tik mažasis Žemaičių Kalvarijos miestelis per Didžiuosius atlaidus Dievo prašė! Maldavo neapleisti jaunų šeimų ir jaunuolių, besiruošiančių Santuokos sakramentui. Kad prieš jaunojo ir jaunosios akis tavaruotų ne tik nuotakos suknia, bet ir ilgas gyvenimas dviese. Šeimoje. Jau sustiprintoje piligrimų maldomis.

O kaip vienos logiškai dėliojamų akcentų dienos neskirti valstybės, savivaldybių vadovams ir valstybės tarnautojams. Juolab kai ką tik paminėjome valstybę. O kur dar verslininkai? Ir jiems paprašyta Dievo palaimos. Tad ačiū tau, Žemaičių Kalvarijos miesteli, kad nieko nepamiršai. Kad pasimeldei ir šią vasarą už mus visus. Ir tikrai patikėjai. Kad Dievas dar nenuvargo. Tavo nuoširdžius prašymus išgirs.