Kaip miesto istorijoje keičiasi istorijos

"Kas valdo praeitį - valdo ateitį: kas valdo dabartį - valdo praeitį", - citatą iš kultinės George'o Orwello antiutopijos "1984" epigrafu netrukus pasirodysiančiai savo monografijai "Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje" parinkęs klaipėdietis istorikas Vasilijus Safronovas savo darbe priartėja prie futurologijos išvirkščiosios pusės. Tirdamas vokiečių bei lietuvių nacionalizmų, tarybinės tapatybės ideologijos reikšmių viešą palaikymą ir supriešinimą, jis atskleidžia savitą ir kartu ne vienintelį tokį reiškinį - vaizdžiai tariant, kaip vieno miesto istorijoje keitėsi skirtingos istorijos.

Kitą savaitę dienos šviesą turinti išvysti V. Safronovo monografija, parengta šiemet jo apgintos daktaro disertacijos pagrindu, turėtų solidžiai papildyti pastarąjį dešimtmetį it iš gausybės rago byrančių leidinių apie uostamiesčio istoriją asortimentą. Kritiniam požiūriui ištikimas autorius gausiuose praeities mėgėjų rašiniuose būtent tokio ir pasigenda.

"Tačiau tenka pripažinti, kad dabar itin mėgstama orientuotis į abstraktų "paprastą skaitytoją", o tai reiškia - apsiriboti supaprastinimais ir nenagrinėti reiškinių iš esmės. Viliuosi, kad tie, kurie susidomės mano knyga, bus pasiryžę analizuoti ir suprasti. Galbūt - ir ne iš pirmo karto", - šypteli Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, nuosekliai garsinantis gimtojo miesto istoriją - Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose penkiomis kalbomis iki šiol publikuota jau keliasdešimt šiai temai skirtų jo straipsnių.

Kas, anot tavęs, yra tapatybė ir kodėl šis reiškinys taip aktyviai diskutuojamas?

Yra daug apibrėžimų; mano supratimu, ši sąvoka nusako žmogaus unikalumą ir savitumą, kam jis save priskiria ir nuo ko mėgina atsiskirti, tai vidinė nuostata, kas aš esu ir kas nesu. Knygoje vartoju tapatybės ideologijos sąvoką, nes, mano nuomone, įsijausti į praeityje gyvenusių žmonių mąstymą, suprasti, kaip kiekvienoje konkrečioje situacijoje vyko minėtasis prisiskyrimas ir atsiribojimas, yra beveik neįmanoma, ypač istorikui. Taigi tyriau ne tiek žmonių jausenas, kiek jų veiksmus kuriant ir palaikant tam tikras reikšmes, kurios tas jausenas formuoja. Manau, kad tapatybės tyrimai yra "ant bangos", nes besikeičiančiame pasaulyje darosi vis sunkiau tradiciniais būdais suvaldyti žmonių mintis, jausenas, troškimus.

Vartoji ir tokią sąvoką kaip "tapatybės ideologijų konkurencija". Tai - Klaipėdai būdingas reiškinys?

Toks, kokį jį suvokiu, šis reiškinys apskritai būdingas miestams, kuriuose nėra vienos dominuojančios kultūros. Tačiau konkurencija pasireiškia tik ten, kur dėl įvairių priežasčių, dažniausiai - politinių pretenzijų, kultūrų prieštaravimus mėginama aktualizuoti. Taigi atsiranda stimulų, kurie verčia sau aktualias reikšmes priešinti su kitomis teigiant: "Mes - teisūs, o jie - ne"; ir konkrečios grupės iškelta tiesa pateikiama kaip vienintelė teisinga.

Viena iš tavo darbe aptariamų ceremonijų - Jūros šventė, arba, pirminiu jos vardu, Jūros diena. Rašai, kad ji turėjo išspręsti agrarinio mentaliteto problemą, mat dauguma XX a. pradžios šalies gyventojų jūros nė nebuvo matę, ir diegti marinistinę pasaulėžiūrą. Ar vėliau tai tebebuvo aktualu?

Nepaisant to, kad šiandien Jūros šventės ideologai projektuoja jos ištakas į 1934-uosius, tarp tuomet surengtos Jūros dienos ir šių dienų šventės yra mažai bendrų dalykų - jau vien dėl to, kad visiškai skiriasi funkcija. Kalbant apie 1934-ųjų ir 1936 metų šventes, pagrindinė jų mintis buvo suartinti lietuvius su jūra ir su Klaipėda, mat jūra buvo simbolis, kuris lietuviams turėjo asocijuotis su Klaipėda. Sovietmečio Žvejo dienos konteksto pagrindinis ideologinis akcentas buvo siekis suartinti klaipėdiečius su tarybiniu laikotarpiu išplėtota žuvies pramone: jie turėjo didžiuotis tik dėl tarybinės santvarkos pirmaujantys regione, nors Kaliningrado žuvies pramonė buvo labiau išvystyta nei Klaipėdos. Per pastaruosius dešimtmečius šventės pagrindiniu akcentu ir tikslu tapo pramoga, malonumas ir pelnas. Viskas, taip pat ir 1934-ieji, kaip šventės istorinė data, išnaudojama siekiant gauti ekonominės naudos.

ŽENKLAS. 2002-aisiais prie geležinkelio stoties pastatyta skulptūra "Atsisveikinimas", kuri įkūnija išeiviams iš Rytų Prūsijos itin aktualų pasitraukimo iš tėvynės motyvą, yra vienas iš vokiškosios tapatybės ženklų. Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.

Ar yra daugiau pavyzdžių, kai ilgą istoriją turinčios reikšmės nustoja pradinės paskirties?

Beveik kiekvienas simbolis skirtingų laikmečių kontekstuose įgauna skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, Martyno Mažvydo istorinė figūra tarpukario Klaipėdos gyventojams buvo beveik neaktuali - nebuvo nei jam skirto paminklo, nei gatvės pavadinimo, nors mieste buvo ir Kristijono Donelaičio, ir Herkaus Manto gatvės. M. Mažvydas kaip pirmosios lietuviškos knygos autorius ar rengėjas pradėtas itin aktualizuoti sovietimečiu, kai lietuviams ypač reikėjo simbolių, kurie padėtų išlaikyti nacionalinį identitetą. Žinia, mintis pastatyti paminklą M. Mažvydui Klaipėdoje užgimė dar Brežnevo epochoje, o įgyvendinta buvo daug vėliau.

O kaip su vokiškąja tapatybe?

Tarpukariu ją palaikiusių simbolių buvo apstu, nes anksčiau Vokietijos sudėtyje buvusiam Klaipėdos kraštui ir Klaipėdos miesto gyventojams reikėjo išreikšti savo sąsajas su valstybe ir nacija, nuo kurios jie buvo atskirti. Sovietmečiu kontekstas, žinoma, visiškai pasikeitė. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo vokiečiai propagandoje tapo fašistais, ir ši nuostata buvo patogiai išnaudojama įvairiose situacijose, taip pat ir sprendžiant, kaip elgtis su "vokiškuoju" palikimu. Šiandien Klaipėdoje yra bendruomenė, kuri stengiasi tapatintis su vokiečių kultūra per visų vokiečių lengvai atpažįstamus simbolius. Kita vertus, yra ir populiarus "vokiškos" Klaipėdos praeities suvokimas, kai šiai praeičiai priskiriami simboliai pasirenkami tik todėl, kad jie yra patrauklūs.

Kaip, pavyzdžiui, vadinamosios vokiškos Kalėdos?

Arba prie "Ryžių malūno" restorano atidengta vaiduoklio skulptūra, įkvėpta XVI amžiuje vokiškuose šaltiniuose užfiksuotos legendos. Ji staiga tapo aktuali dėl to, kad yra patraukli. Antra vertus, kai kalbame apie išeivių iš Klaipėdos krašto, gyvenančių Vokietijoje, bendruomenės ryšį su Klaipėda, ir su tais žmonėmis, kurie gyvena uostamiestyje ir priskiria save vokiečiams, jiems yra svarbu diegti kai kuriuos šį tarpusavio ryšį palaikančius simbolius. Vienas iš pavyzdžių - 2002-aisiais prie geležinkelio stoties pastatyta skulptūra "Atsisveikinimas", įkūnijanti išeiviams iš Rytų Prūsijos itin aktualų pasitraukimo iš tėvynės motyvą.

Išankstinių nuostatų neturėjau, tik hipotezių. Vieni dalykai tyrimų metų labiau pasitvirtino, kiti ir liko hipotetiški. Viena iš aiškiausiai pasitvirtinusių yra mintis, kad kultūros, suburtos nacionaliniu pagrindu, pavyzdžiui, lietuviai arba vokiečiai, viešojoje erdvėje diegia simbolius, kurie priklauso tam, ką istorikai vadina didžiuoju istoriniu naratyvu - mitologizuotam pasakojimui apie tautos istoriją. Tačiau konkrečiame mieste pasirenkami ne bet kokie šio naratyvo simboliai, bet tie, kurie yra su šiuo miestu susiję. Pavyzdžiui, sovietmečiu, XX a. 8-9-ajame dešimtmečiuose, uostamiestyje gyvenusi lietuvių inteligentija su ikikarine Klaipėda ar Mažąja Lietuva tiesioginio ryšio neturėjo, tačiau, "komplektuodama" lietuviškus simbolius, iš regiono istorijos konteksto taikliai pasirinko K. Donelaitį, M. Mažvydą ar Herkų Mantą - Mažosios Lietuvos simbolius, kurie sovietmečio lietuvių istoriniame naratyve turėjo labai konkretų vaidmenį.

Ką atskleidžia kitų panašios geografinės situacijos miestų istorijos tyrinėjimai?

Tyrimai, kuriuose analizuojama, kaip dėl politinių pokyčių keitėsi istorijos traktavimas mūsų regiono miestuose, prasidėjo apie 2001-uosius. Vokiečių kalba šia tema yra išleista studijų apie Kaliningradą, Gdanską, Ščeciną, Gardiną, Vroclavą. Skirtingų veikalų autoriai pasirenka skirtingas tyrimo trajektorijas, bet atskleidžia iš esmės tą patį: kad mieste, kuriame gyvuoja skirtingos kultūros, skirtingai įsivaizduojančios, kas yra "teisinga" istorija, dėl tam tikrų priežasčių gali prasidėti įtampa, priešinanti visuomenę. Tai bendra tendencija, kurioje Klaipėda gana gerai įsikomponuoja.

Kaip suvoki savo kaip istoriko vaidmenį viešajame gyvenime?

Pirmiausia esu mokslininkas. Man aktualu iškelti šiandien aktualius akademinius klausimus ir rasti į juos atsakymus. Šie atsakymai gali patikti ar nepatikti. O kokią įtaką jie daro viešojoje erdvėje, manau, priklauso jau ne vien nuo manęs. Šiandien Klaipėdoje esama nemažai istorikais tituluojamų veikėjų, tačiau mokslininkams, paskaitantiems jų išvedžiojimus, tenka griebtis už galvos. Vis dėlto žmogaus įsitikinimų nepakeisi, o mąstyti supaprastintai visada yra patogiau. Tuo ir yra skirtingas istoriko požiūris, reikalaujantis gilintis į kiekvieno reiškinio kontekstą. Štai kad ir dažnai gvildenamas 1923-ųjų Klaipėdos sukilimo klausimas. Ir istorikai, ir net patys įvykio inciatoriai yra aprašę, kad sukilimą inicijavo Kaunas, kad buvo atsiųsta kariuomenė, kuri būrelį vietinių lietuvių iškėlė valdžion. Nepaisant to, daug maloniau ir patogiau manyti, kad vietiniai lietuviai sukilo ir net įtikino Antantės valstybes perduoti Klaipėdą Lietuvai patys, o didlietuviai tebuvo jų pagalbininkai.

Savo monografijos epigrafu pasirinkai citatą iš garsios antiutopijos; kiek tau pačiam artimi pasižvalgymai į ateitį?

G. Orwello citata puikiai atspindi reiškinį, į kurį gilinamasi knygoje: kiekvienoje naujoje situacijoje turintieji valdžią, kuri nebūtinai suvokiama kaip biurokratija ar politikai, perdaro praeitį. Kiekviena bendruomenė susikuria patogų praeities aiškinimą ir jau vien tuo demonstruoja šiokį tokį išskaičiavimą, kokią save norėtų matyti ateityje. Futurologinis aspektas buvo ypač ryškus nacistinėje bei tarybinėje ideologijose, bet ir visi valstietiškų tautų nacionalizmai XIX a. šiuo požiūriu neišsiskyrė. Pavyzdžiui, tuomet užgimęs lietuvių nacionalizmas kūrė didingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveikslą vien tam, kad lietuviai suvoktų esantys savita tauta ir atitinkamai elgtųsi ateityje.

O kaip yra dabar?

Apie dabartį sudėtinga kalbėti vien todėl, kad nėra praėjusi tam tikra laiko distancija. Man ginantis disertaciją, tarp oponentų ir komisijos narių kilo diskusija, ar apskritai istoriko reikalas yra aprašinėti visai naujus įvykius? Savo sprendimą motyvavau noru parodyti, kaip pasikeitusios komunikacijos sąlygos ir vartotojiška kultūra išsklaido tapatybės ideologijų kovą...

Paprasčiau tariant, tai tampa neįdomu ir tam nebelieka laiko?

Tai tampa tiesiog nebeaktualu. Be abejo, skirtingos žmonių grupės vis dar yra susitapatinusios su reikšmėmis, kurios viena kitai prieštarauja. Tačiau tas prieštaravimas nebėra politiškai sureikšminamas, nes yra daug tai stabdančių ar užgniaužiančių interesų - kad ir integracija į Europos Sąjungą, kur nacionaliniai konfliktai yra nepageidaujami.