Kino centras „Skalvija“ švenčia 50-metį

Per pusę amžiaus „Planetos-Skalvijos“ istorijoje randą paliko ir politiniai kataklizmai, ir kultūrinės transformacijos, ir kapitalizmo pamokos. 10 dešimt. „Skalviją“, kaip ir kitus Vilniaus kino ekranus, purtė privatizavimo vajus, bet kino teatras Neries pakrantėje atsilaikė. 2002 m. vienas žingsnis ją skyrė nuo bankroto: paskui „Skalviją“ driekėsi 17 antstolių bylų šleifas. Didelių jai vadovavusios kino kritikės Živilės Pipinytės pastangų dėka jo išvengta. Tiesa, teko aukoti antrąją salę.

„Kodėl iš daugiau nei 20 tarybinių kino ekranų išliko būtent „Skalvija“, dabar vienareikšmiškai pasakyti sunku. Tai nebuvo tas teatras, į kurį veržėsi ano meto aukštuomenė, čia nebuvo klojami raudoni kilimai ir demonstruojamos kino premjeros. „Planeta“ buvo trečio ekrano teatras – filmai čia atkeliaudavo tik prasisukę prestižinėje „Pergalėje“, „Tėvynėje“ ir kitur. Didelių sentimentų jai nejautė ir žiūrovas – tuo metu jis dažniausiai lankydavosi tuose kino teatruose, kurie geografiškai jam buvo patogiausi“, – pasakoja Sonata Žalneravičiūtė, „Skalvijos“ kino centro programos sudarytoja.

Tačiau į „Planetos-Skalvijos“ istoriją besigilinanti S. Žalneravičiūtė pastebi, kad akylesnis žiūrovas jau pirmaisiais „Planetos“ gyvavimo metais čia galėdavo rasti alternatyvą Vilniaus teatrus užplūdusiai tarybinei produkcijai. „Planetoje“ grėsmingai praplaukė Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“, visam gyvenimui įsiminė Michailo Kalatazovo šedevras „Skrenda gervės“, netikėtai viename vaikų seanse blykstelėjo tuo metu menkai žinomo Andrejaus Tarkovskio diplominis darbas „Volas ir smuikas“.

„Didžiausias atradimas mums patiems buvo tai, kad „Skalvija“, pati to nežinodama, tęsia „Planetoje“ užgimusias tradicijas“, – sako S. Žalneravičiūtė. Kaip ir prieš kelis dešimtmečius, „Skalvijoje“ filmai rodomi originalo kalba be dubliažo (II-oje „Planetos“ salėje jie kartais demonstruoti vokiečių, anglų kalbomis), savaitgaliais šeimos suguža į seansus vaikams, o fojė erdvė išnaudojama parodoms. Jubiliejaus proga kovo 8-ąją joje įsikurs „Skalvijos“ personažai” – Vikos Petrikaitės užfiksuoti kino centro darbuotojai pamėgtų aktorių amplua.

Per 5 dešimtmečius nenutrūko ir „Skalvijos“ kaimynystė su kino menininkais. „Planetą“, kaip vienintelį kino teatrą, suprojektuotą gyvenamajame name, visada supo iškilūs kultūros ir visuomenės veikėjai. Čia po įtemptos darbo dienos ilsėdavosi kino režisierius Vytautas Žalakevičius, operatorius Algirdas Mockus, o laiptinėje galėdavai sutikti ir kino dalininką Joną Vilutį. Tai jo masyvūs, nuo naujausių filmų plakatų tapymo tendencijų neatsiliekantys tapiniai papuošdavo „Planetos“ afišas ir viliodavo žiūrovą vidun. Dabar „Skalvijos“ pašonėje „gyvena“ šiuolaikinių Lietuvos kino kūrėjų karta – Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis.

Nepaisant savo amžiaus „Skalvija“ koja kojon žengia su technologinėmis naujovėmis. Daugiau galimybių rinktis filmus ir užtikrinti kokybišką jų demonstravimą kino centrui suteikė neseniai suprojektuota skaitmeninė vaizdo ir garso rodymo sistema (DCP). Didesnė laisvė formuojant programą atsirado 2007 m. pradėjus kino filmų platinimo veiklą. Šiuo metu „Skalvijai“ priklauso per 30 filmų, tarp kurių ir itin nuskambėjęs austrų režisieriaus M. Hanekes „Baltas kaspinas“, Mike‘o Leigh „Dar vieneri metai“.

2010 m. „Skalvijoje“ nutūpė „Sidabrinė gervė“ už edukacinę veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žiūrovui. 2011 m. „Skalvijos“ kolektyvas skrido į Paryžių atsiimti „Europa Cinemas“ tinklo, vienijančio per tūkstantį kino teatrų, apdovanojimo už geriausią metų kino programą.