Savo profesinio tobulėjimo dėka, lygiuodamiesi į Vakarų Europos lygmenį, jie darė žymią įtaką Lietuvos muzikinei kultūrai.
"Tarnauti menui ir grožiui"
Klaipėdoje mokėsi daug talentingų ir veiklių jaunuolių. Jie visi S. Šimkaus buvo įsukti į griežtas pasirinkto muzikos instrumento studijas, tačiau kartu turėjo laisvę įvairiausiai užklasinei kūrybinei veiklai, kuri ugdė jų savarankiškumą. Vėliau jie, tapę pedagogais, dėjo pagrindus lietuviškai instrumentalistų mokyklai, reiškėsi kaip atlikėjai ir dirigentai. Tarp tokių - altininkas M. Buivydas, smuikininkai J. Strolia, A. Jaras, M. Budriūnas, trimitininkas V. Šlevys, fagotininkas K. Paulauskas, valtornininkas A. Baužinskas, klarnetininkas P. Samuitis.
Ryškiu savo talentu išsiskyrė Vytautas Marijošius. Mokydamasis griežti violončele (1924-1928 m.), pasikeisdamas su J. Kačinsku, jis vadovavo konservatorijos vyrų chorui, akompanavo dainavimo klasės studentams, buvo koncertmeisteriu mokinių jėgomis statant Ch. Gounod operą "Faustas". 1928 m. pradėjęs dirbti Kauno valstybės teatre jis pasirodė kaip puikus dainininkų koncertmeisteris. 1934 m. Klaipėdos Šaulių salėje koncertuojant pasaulinio garso rusų dainininkui F. Šaliapinui, V. Marijošius fortepijonu akompanavo sudėtingą boso repertuarą.
Po 1936-1938 m. dirigavimo studijų Prahos konservatorijoje, kur keletą kartų teko diriguoti Prahos simfoniniam orkestrui, Kauno valstybės teatre jis perėmė vyriausiojo dirigento ir meno vadovo pareigas. 1944 m. V. Marijošius emigravo į Austriją, 1948 m. - į JAV. Amerikoje jis vargonininkavo, dirigavo įvairiems simfoniniams orkestrams, Čikagos lietuvių statomoms operoms. Dirbant Hartfordo muzikos kolegijoje 1962 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Žvelgdamas į savo praeitį, jis rašė: "Puiku studentams turėti gerus profesorius, dar geriau profesoriams turėti talentingus studentus. Klaipėdos muzikos mokykloje turėjome ir to, ir to, gaila, kad pasitaikė ir tai, ko neturėjo būti. Svarbiausia, jog Klaipėdos muzikos mokykla davė galimybę pažinti, ko aš nežinojau, padėjo man ruoštis pažangai, kad tinkamai galėčiau tarnauti menui ir grožiui."
Laikmečio virtuozas
Nors gyveno trumpai, reikšmingus pėdsakus lietuvių profesionaliojoje muzikoje paliko ir konservatorijos absolventas Juozas Pakalnis (1912-1948 m.) - to laikmečio fleitininkas-virtuozas, kompozitorius, dirigentas ir pedagogas.
Klaipėdoje mokydamasis groti fleita, jis visus stebino nepaprastai greita pažanga, tapo geriausiu orkestro muzikantu. Dirbdamas Kauno valstybės teatro orkestrantu, grojo Klaipėdos auklėtinių suburtame (Čekų ansamblio pavyzdžiu) nonete, pučiamųjų kvintete. Kartais pasirodydavo kaip solistas fleitininkas.
Ankstyvosios kompozicijos lėmė, kad J. Pakalnį buvo pradėta lyginti su kai kuriais diplomuotais lietuvių kompozitoriais.
J. Pakalnį kaip muziką subrandino studijos Leipcige (Vokietija). Didelis indėlis plėtojant lietuvių baletinę muziką, buvo jo paties sukurtas ir diriguotas baletas "Sužadėtinė".
Tautinės muzikos baruose
Alfonso Mikulskio ir Onos Mozoliauskaitės-Mikulskienės muzikos kelias taip pat prasidėjo S. Šimkaus vadovaujamoje Klaipėdos konservatorijoje. Penkiolikmetis A. Mikulskis į ją įstojo 1926 m. Be violončelės, orkestre jis grojo ir mušamaisiais instrumentais - timpanais. O. Mikulskienė mokėsi skambinti fortepijonu, nes mokykla neišgalėjo nupirkti norimos arfos.
Nauji horizontai atsivėrė 1932 m. pakvietus A. Mikulskį į Klaipėdą krašto giedotojų draugijos chorų vyriausiuoju dirigentu. Tad teko būti 1933 ir 1938 metais įvykusių Klaipėdos krašto Dainos švenčių dirigentu. Jo rūpesčiu Dainų šventės buvo surengtos Juodkrantėje, Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, per Jonines ant Rambyno.
Klaipėdoje A. Mikulskis vadovavo skaitlingam XX šaulių rinktinės vyrų chorui. Tuo pat metu XX šaulių rinktinės moterų kanklių ansamblyje grojo ir jam vadovavo O. Mozoliauskaitė. Čia ir susijungė jų likimai.
Ypač skaitlingas buvo 1935 m. atidaryto dvimečio Pedagoginio instituto studentų choras, kuriam dirigavo A. Mikulskis. 1938 m. jis vadovavo ir Klaipėdos prekybos instituto vyrų chorui. Jis padėjo J. Kačinskui suburti Klaipėdos simfoninį orkestrą ir pats jame griežė violončele.
A. Mikulskis, dirbdamas su Klaipėdos krašto chorais, ypač vyrų, daug prisidėjo prie suvokietinto krašto lietuviškosios kultūros atgijimo.
Artėjant frontui, Mikulskiai, palikę Lietuvą, su Lietuvių tautinio meno ansambliu "Čiurlionis" aplankė daugelį pasaulio kraštų. Atlikus lietuvybei svarbią misiją jau po A. Mikulskio mirties, O. Mikulskienės ir kitų vadovų rūpesčiu užbaigti savo žygio "Čiurlionio" ansamblis 1990 m. trumpam sugrįžo į Lietuvą. Buvo surengti paskutinieji jo koncertai didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat ir Klaipėdoje.
Liaudies muzikos globėjas
Itin plačia savo veikla kaip pedagogas, lietuvių liaudies muzikos puoselėtojas, kompozitorius ir dirigentas, pasižymėjo Jonas Švedas. Besimokydamas konservatorijoje jis pūtė tromboną, lankė J. Žilevičiaus kompozicijos klasę. Kaip pažangus mokinys, baigęs buvo paliktas dirbti trombono bei mušamųjų instrumentų klasės dėstytoju. Pagarbą ir meilę lietuvių liaudies muzikai įskiepijo S. Šimkus ir J. Žilevičius, savo pavyzdžiu skatinę mokinius užrašinėti liaudies dainas, jas harmonizuoti, rinkti senuosius muzikos instrumentus. .
Nuo 1940 m. J. Švedas Vilniuje pradėjo organizuoti Lietuvos valstybinį dainų ir šokių ansamblį (dabar "Lietuva"), jam vadovavo, sudarinėjo ir kūrė repertuarą, tobulino lietuvių liaudies instrumentus. Su juo koncertavo Lietuvoje, Sovietų Sąjungos respublikose, Lenkijoje, Rumunijoje iki 1962 m.
1945 m. jis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įkūrė liaudies instrumentų katedrą, buvo jos profesorius ir vedėjas. Jo iniciatyva po karo Lietuvos muzikos mokyklose steigėsi liaudies muzikos skyriai, prie kultūros įstaigų būrėsi liaudies muzikos ansambliai ir orkestrai. J. Švedas parašė vadovėlių vidurinėms mokykloms, buvo daugelio Lietuvos Dainų švenčių dirigentu.
Sudėtingojo laikotarpio perlai
1930 m. konservatorijos ir simfoninio orkestro veiklai sustojus, netekus valstybės finansavimo, klaipėdiečių muzikinis ugdymas tęsėsi rūpinantis kuratorijos nariams ir jos vadovui J. Stiklioriui. Didžiąją patalpų dalį užėmus kitoms įstaigoms ir organizacijoms, buvo pasitenkinta keliomis klasėmis. Direktoriaujant pianistui I. Prielgauskui veikė tik fortepijono, smuiko, dainavimo ir teorinių dalykų klasės.
Apgailėtiną padėtį ėmėsi gelbėti 1937 m. iš Kauno atsiųstas, Rygoje aukštuosius mokslus baigęs kompozitorius, vargonininkas ir dirigentas Juozas Karosas. Stojęs prie S. Šimkaus rimtajai muzikai gerokai išpurentos dirvos, jis turėjo viltį nors iš dalies atgaivinti aktyvia ir plačia muzikine veikla garsėjusią bei puikių muzikų išugdžiusią mokyklą. Užsilikusių pedagogų, tarp kurių keletas jos auklėtinių, gretas šį kartą užpildė lietuvių muzikai. Atvyko Paryžiuje studijavęs vargonų virtuozas Z. Nomeika, Rygos konservatorijos absolventas, Tarptautinio pianistų konkurso Vienoje laureatas S. Vainiūnas, Paryžiaus konservatorijoje studijavusi dainininkė S. Dievaitytė. Pradėjo veiklą styginių orkestras, choras, surengtas vienas kitas koncertas. Tačiau pradėtą naują mokyklos etapą sujaukė 1939 m. Klaipėdos krašto okupacija. Teko su visu mokyklos turtu, pedagogais ir mokiniais evakuotis į Šiaulius.
Iš pastarojo etapo gražaus muzikų būrio pedagoginės veiklos, po daugybės metų lyg stebuklas iškyla jaunosios pianistės Ciplijauskaitės. Fortepijonu skambinti jos mokėsi - vyresnioji Jūratė (vėliau tapusi mikrobiologijos profesore Monrealyje) pas Leipcigo konservatoriją baigusią S. Juodvalkienę, jaunesnioji - Birutė pas prof. I. Prielgauską.
Pastaroji, pasiekusi pasaulinį įvertinimą kaip mokslininkė literatūrologė, širdyje išlaikiusi lietuvybę ir gražų prisiminimą apie šią mokyklą, S. Šimkaus konservatorijai paskyrė dovaną - piniginę paramą jauniesiems pianistams. Nuo 2006 m. šios ypatingu talentu apdovanotos Viskonsino universiteto (JAV, Madisono valstija) profesorės (dabar - emeritės) premija kasmet įteikiama konkurso keliu išsikovojusiam vyresniųjų klasių moksleiviui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą