"Prieš dešimt metų pamatėm kraičio skrynią, sukaltą vinimis kaip paršų lovį, ir sukirbo pyktis. Juk mūsų tėvų namuose buvo tų skrynių..." - sakė Angelė ir Vytautas Raukčiai iš Balčių (Šilutės rajonas), per tą laiką jau sukūrę 555-ias raštuotas skrynias.
"Skrynia grįžta" - taip vadinasi tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių sukurtų bei XIX a. vid.- XX a. pr. tradicinių kraičio skrynių iš etnografijos ir tautodailės rinkinio paroda, atidaryta Mažosios Lietuvos muziejuje.
Vakaras prasidėjo Šilutės etnografinio ansamblio "Verdenė" graudžiomis vestuvių giesmėmis, nes skrynia - jų atributas, ir tikėtina, jog ant jos tapyti ornamentai turėjo sakralią reikšmę. Tapančių šiuos baldus meistrų fantazija buvo nevaržoma taisyklių, nors vėlesniais laikais meniniai vaizdai skolinti iš bažnytinių inventorių, jie savaip interpretuoti. Skrynia buvo dovanojama vyriausiai dukrai, jaunesnėms dirbinamos naujos, ir jei šeima nedaug kraičio sukrapštydavo įdėti, jaunamartės į skrynią prikraudavo akmenų, idant prieš kraitvežius nebūtų gėda jos lengvumo...
Apie antelę ir sakalėlį
"Sutartinėse pasakojama apie antelę - šiuo mitologiniu įvaizdžiu įasmeninta nuotaka, mat vandens paukštis, gandras, gervė ar antis - vaikus iš vandens neša. Ypač didelę sėkmę ir vaisingumą nešančia buvo laikoma skrynia, padaryta iš medžio, ant kurio būta gandralizdžio", - pasakojo etnografė Aušra Kavaliauskienė, paraginusi lankytojus apžiūrėti skryniose išraižytus simbolius, įminti jų prasmes, bandyti įskaityti nuotakos monogramą skrynios viduje bei vestuvių datą.
"Skrynelė tarsi pakylėdavo nuotakos vertę. Ant jos vaizduotas kosminio gyvybės medžio modelis, dažnai - lelijos, kaip šv. Marijos ir jaunosios skaistumo simbolis. Ir nors iš pirmo žvilgsnio ornamentai identiški, bet meistrai viską matė savaip: vieni jaunikį vaizdavo kaip strazdą giesmininką, kiti - sakalėlį ar balandėlį. Skrynią vežė būtinai vainikuotą, jon nuotaka slėpė rūtų vainikėlį ir auksu žibantį žiedelį. Ar patikėsit, viena ekspozicijos skrynių priklausė Urtei Karalienei iš Mažosios Lietuvos, Evės Simonaitytės aprašytajai nuotakai..."
Be vinių sukalta
Tautodailininkė Angelė Rauktienė pasakojo, jog senovėje žmonės skrynią mesdavo į tvenkinio vidurį, ir vadžiomis ištraukę žiūrėjo, ar nepraleidžia vandens, kad kraičiai nesupelytų. Tam labiausia tiko sakingas spygliuočių medis. Jei mediena būdavo negraži, dažų tepdavo kelis sluoksnius, o kitas poliravo, nutrindami dažus visokiais šepetukais, trintukais ir net šukomis.
Atvožė didžiausios - "komodavos" skrynios dangtį, rodė stalčius ir slaptavietę, nors į šią dažniausiai dėdavo vilnones kojines bei pirštines, idant kandys nesukapotų. Kartais tie stalčiai tik menami, piešti buvę. XVI a. skrynios dar neturėjo ąžuolinių ar uosinių kojų, jas statė ant akmenų ar balkiukų. Yra čia ir iš maumedžio darytų, ir įvairių formų skrynių, ištapytų vynuogių kekėmis bei neregėtom gėlėm.
"Skrynių era juk prasidėjo nuo biblinės Pandoros skrynios, jų turėjo visa Vakarų Europa, baltų, slavų gentys, o skandinavų kraičio skrynios dar tarnavo ir kaip suolai", - meistrai sakė nesiliaujantys darę skrynias, nes žmonės dažnai ateina, sakydami: "Prisimenu, mano močiutė turėjo margą skrynią, padarykit tokią ir man, tik mažesnę..."
Medis skryniai buvo laikomas 2-3 metus, apklotas šienu, kad lėtai džiūtų ir nesuskeldėtų, nesusiraitytų, idant į plyšius neprilįstų skruzdžių ir kitų vabalų. Į kuparus (išlenktais galais skrynią) dėjo čiobrelių ir mėtų, vidų išklodavo raudona gelumbe. Jokia tikra kraičio skrynia nebuvo sukalama vinimis, tik suneriama vadinama "kregždės uodegėle", arba buvo šlifuojamas kraštas, daroma išskroda, o medžio šerdį išmesdavo. Meistrai skundėsi tik vienu, kad neranda kalvių, kurie padarytų skryniai apkaustus pagal jų norus. Patys sau tautodailininkai reiklūs; kas kartą padarytą skrynią ir jie merkia į vandenį...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą