Kūrybos perlais ir rakštimis grįstas "brakiukų" kelias

Mokykla buvo įkurta 1969 metais Simono Daukanto gatvės 9 name, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje. 9 dailės mokytojai vedė vizijų šalin 153 mokinius. Po dvejų metų mokykla persikėlė į buvusį Rumpiškės dvarą, įrašytą į šalies Kultūros vertybių registrą. Mokyklą baigė per 2 tūkstančius jaunuolių, dalis jų pasirinko dailininko kelią. Šiuo metu mokosi 320 mokinių.

Mokyklos istorija, pedagogų ir mokinių pasiekimai atsispindi leidiniuose "Klaipėdos dvarai", "Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos", "Lietuvos tūkstantmečio mokytojai Klaipėdos apskrityje", "Klaipėdos mokinių rašiniai ir spalvos".

PRADŽIA. "Išmokęs nulipdyti nosį, gali imtis žmogaus galvos", - juokauja skulptūros mokytoja Giedrė Burbienė.

Gera tyla

"Tai vienintelė dailės mokykla Vakarų Lietuvoje, kitose mokomasi įvairių menų. Kai prieš septynerius metus atėjau vadovauti, radau mokyklą apleistą, skurdžią, pavargusią. Džiaugiamės, kad šiuo metu vyksta jos renovacija, tampa patraukli, čia saugi aplinka", - sakė Adomo Brako dailės mokyklos direktorė Violeta Beresnevičienė.

Pasak jos, vakarais mokykloje taip tylu, kad gali pasirodyti, jog joje yra tik nebylios skulptūros. Iš tiesų vaikai dirba labai susikaupę, na, nebent mažiukai per pertraukas klega. Skambučio čia nėra. Jeigu vaikas pavargęs ar prastos nuotaikos, nori pabūti su savimi, mokytojas išleidžia jį pasivaikščioti po senų medžių parką, molbertą mažasis menininkas gali pasistatyti ant mokyklos laiptų ar nukritusių lapų. Arba pasišnekučiuoti su suaugusiais draugais mokytojų kambaryje, pasėdėti ant grindų.

Vieni ugdytiniai sugalvoja mokytis dailės pradmenų lankydami dešimtą klasę, kiti - pirmąją. Taps ar netaps profesionalais, ne taip svarbu, piešimo, lipdymo įgūdžiai, meno suvokimas pravers dizaineriui ir buhalteriui. Todėl baigusieji mokyklą atveda į ją savo vaikus arba grįžta dirbti mokytojais.

"Juk mūsų vaikai savo mokyklose yra tarsi baltos varnos. Jie - mąstytojai, svajotojai. Tačiau mes mokome juos kurti ne tik pavieniui, bet ir grupėse, net po 27 žmones. Šiuo metu mieste yra jų sukurtų vėtrungių paroda. Mums rūpi, kad vaikai išmoktų kruopštumo, pažintų meno istoriją, simbolius ir tikrąsias vertybes skirtų nuo kičo", - sakė vadovė.

Juokauja, kad diplominių darbų gynimas būna kaip Švento Roko atlaidai. Gynime dalyvauja tėvai ir seneliai, nes bendruomenė čia atvira. Parodas kartais rengia drauge su mokytojais, o baigusieji mokyklą jos nepamiršta, aplanko mokytojų darbų parodas, rašo atsiliepimus, pakviečia į savas.

Direktorė neslepia, kad kai kurie tėveliai savo vaikus laiko vunderkindais. Kai pamato mokykloje eksponuojamą aibę kitų autorių grafikos, tapybos darbų, piešinių, susimąsto, ko dar jų vaikui reikia išmokti, kaip miklinti akį ir ranką, auginti mintis ir vaizduotę.

NELENGVA. Grafikos mokytojas Augustinas Virgilijus Burba moko išgauti grakščią, taiklią liniją tuščiame popieriaus lape.

Skrydžiai į meno viršūnes

"Anuomet Klaipėda buvo darbininkų miestas, kultūros ne per daugiausia. Viena kalbėdavom, kita galvodavom. Atvažiavo Alfonsas Žalys dirbti Vykdomojo komiteto pirmininku, įkūrėme Dailininkų sąjungą, pradėjome galvoti apie dailės mokyklą", - pasakojo pirmasis dailės mokyklos direktorius Edvardas Malinauskas.

Pirmieji mokiniai grūdosi mažame namelyje, nebetilpo. E. Malinauskas nusižiūrėjo Rumpiškės dvarą, šalia kurio buvo aerodromas "kukurūzninkams" leistis. Plytėjo pievos, ten Malinauskas kažkada arklius ganydavo. Dvare buvo numatyta įkurti jaunųjų technikų stotį, sklandymo, laivybos būrelius.

"Kandžiulninkai" buvo įsikūrę dvare, išvogė marmurines grindis, ant marmurinės vonios krašto malkas kapodavo, ąžuolines duris apkalė dermantinu. A. Žalys ten pasižvalgė ir atsiuntė darbininkus, sakydamas: "Ką pirštu parodysi, tą jie darys." Dirbau Dailės kombinate, pažinojau gerų meistrų ir jie restauravo patalpas. Turėjome gražias, dideles erdves, pasikeitė nuotaika. Kvietėmės į mokyklą dainininkus iš visos Lietuvos: Vytautą Jakštį, Augustiną Burbą, skulptorių Motiejų Narbutą. A. Žalys vienuolikai menininkų davė butus, vėliau ir dirbtuves", - sakė E. Malinauskas.

Visi mokytojai buvo jauni, energingi, talentingi, liberalūs. Kaip ir Dailės institute jie čia jautėsi laisvi ir nevaržomi. Vykdavo didžiulės ugdytinių darbų peržiūros. Kiekvieną vasarą po porą mėnesių rengtos vaikų kūrybinės stovyklos, kur jie sukurdavo daugiau, nei mokykloje: Kalvarijoje, Švėkšnoje, kaimuose. Direktorius nesilaikė Švietimo skyriaus nustatytų dogmų, tingėjo pildyti popierius, svarbu buvo rezultatas: matėsi, kad iš kai kurių mokinių išaugs puikūs kūrėjai. Ir iš tikrųjų dalis įstojo į Dailės institutą, tapo garsiais, kaip antai dabar Amerikoje gyvenantis abstrakcionistas Žilvinas Kempinas, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

"Tai buvo gėlytės, dėl kurių verta dirbti. Mokykla suklestėjo, atsivėrė naujos galimybės. Išėjau iš mokyklos, dešimtį metų jai vadovavęs, nes atsidėjau kūrybai, dalyvavau parodose. Be to, kolektyvas jau buvo susigyvenęs, turėjo ambicijų", - sakė E. Malinauskas.

PALIKIMAS. Diplomantų darbai dažniausia lieka mokykloje, ir jie nevengia jų aplankyti. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Dalijimasis

"Keičiasi laikai, mokiniai gabūs kaip ir anksčiau, bet platesnis akiratis, jie turi daug pažinčių Lietuvoje ir užsienio šalyse. Kad ir koks būtų laikmetis, vaikas atsineša savo prigimties duotybę, tik reikia padėti atskleisti jo gebėjimus", - teigė skulptūros mokytoja Giedrė Burbienė.

Ji sakė, kad klasikinės skulptūros kūrimo paslaptims atskleisti pasitelkiama naujų medžiagų, tačiau molis, akmuo ir medis yra amžini.

"Man svarbu, kad vaiko darbas nebūtų nusižiūrėtas nuo kito ar garsaus skulptoriaus kūrinio kopija. Aš jiems perteikiu savo patirtį, o jie atveria man platesnį pasaulio pažinimą, suteikia impulsų kūrybai, jaučiu gyvenimo pulsą. Jie - veržlūs, nemažai pasiekia, kai jau būna tapę mūsų partneriais, kūrybinės bendruomenės nariais", - kalbėjo G. Burbienė.

Idėjų kibirkštys

Mokiniai sakė, kad kaskart, pravėrę mokyklos duris, jaučia lengvą dažų ir molio kvapą. Juk molbertai būna ne tik klasėse, bet keliauja ir po mokyklą. Jie tikino, kad fantazija čia nevaržoma, tik pirma reikia išmokti meno dėsnių. Kai tai supranta, tai ir sekasi, išauga sparnai, laimimos pirmosios vietos respublikiniuose, tarptautiniuose dailės konkursuose. Konkursų nugalėtojai garsino Klaipėdos vardą Graikijoje, Japonijoje, Serbijoje, Estijoje, Rusijoje.

Kasmet mokiniai kuria kokia nors tema: Adomo Brako 125-osioms gimimo metinėms, Klaipėdos miesto jubiliejui ir kitos. O darbai pasiekia erdvias sales, eksponuojami Seimo rūmuose, Klaipėdos parodų rūmuose, Prano Domšaičio galerijoje, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Ekspozicijų autoriai buvo apdovanoti M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Krašto apsaugos ministerijoje esponuojantys darbus respublikinėje vaikų skulptūros parodoje "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Žalgirio mūšyje".

Tai jauniesiems autoriams yra didelis pripažinimas, pagaliau - pratinasi prie kritiško žodžio.

Na, o meistriškumo Adomo Brako dailės mokyklos mokiniai mokosi iš tokių didelių savo amato meistrų kaip grafikai Augustinas Virgilijus Burba, Nilas Budžinskis, tapytojo Rimo Tunaičio. Labiau pašėlusiems jauku dirbti jaunos skulptūros ir meno istorijos mokytojos Ritos Budvytytės ar tarpdisciplininio meno kūrėjo Mindaugo Bumblio klasėje. Malonu prasmingai leisti vadinamuosius vakarus prie židinio, kuriuose kuriamos mitologinės būtybės ar ruošiamasi tapybos darbų parodai Lietuvos jūrų muziejuje, kai piešiamos jūrų kiaulės ir kiti gyviai. Arba aptariami paaugliški reikalai.