"Dabar mano gyvenime atsirado daugiau laisvės ir įkvėpimo", - sakė tekstilininkė Dalia Kirkutienė, Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė pristačiusi septintąją autorinę savo tapybos parodą.
Paveiksluose vėl kirba virpa spalvoti kvadratiniai fragmentai, taigi kūrybos stilius nesikeičia?
Jeigu jau turi stilių, tai nereikia jo keisti. Svarbiausias dalykas yra stiliaus atradimas, kai žmonės tave pažįsta iš darbų, nežiūrėdami pavardės. Šį kartą atsirado kitokių potėpių ir geometrinių figūrų, kinta faktūra. Esu tekstilininkė, visada žavėjausi tekstile, ir mano diplominiame darbe - margintose skarelėse buvo liaudiškų motyvų. Man labai gražu. O dar atradau sau artimą Afrikos tekstilę, tie motyvai persikėlė į šiuos darbus, susipynę su lietuvių liaudies lovatiesių motyvais.
Kaip atradote "savo" Afriką?
Ten nebuvau. Bet bibliotekoje yra nuostabi knyga, kurią draugai juokdamiesi vadina Kirkutienės knyga. Gal kada iš tiesų nukeliausiu į Afriką, bet kažin ar joje rasiu tai, kas surinkta toje knygoje. Man labai gražus afrikietiškas marginimas, indigo spalva. Namuose turiu leidinių su įvairių šalių tekstilės pavyzdžiais: ir rumunų, meksikiečių siuvinėjimais, man gražu, kai suderinamos visos spalvos. Aš nesistengiu nieko pakartoti, klausau savo jausmų ir minčių.
Kodėl tekstilę iškeitėte į tapybą - ar čia reikia mažiau kruopštumo ir darbo?
Tapant yra labai daug darbo, bet čia visa galiu greitai keisti. Jeigu daryčiau tekstilę, turėčiau ardyti, o tapydama galiu kokią detalę perkelti greitai, spontaniškai. Galiu dvi savaites tapyti darbą, o vėliau uždažyti ir pradėti iš naujo. Mano kurso draugė, nacionalinės premijos laureatė yra neprilygstamo kruopštumo, daro eskizus, aš jų niekada nepiešiu - charakteris to neleidžia. Man darbas "dega".
Ar sulig jūsų gyvenimo tarpsniais, išgyvenimais keičiasi ir tapyba?
Kiekviena paroda yra visiškai kitokia. Pernai darbai buvo pasteliniai, daugiau peizažo motyvų, sugriuvusių tiltų kompozicijų. Dabar sugrįžta ryškios spalvos, savęs nebeslopinu. Afrikiečiai piešia viską, ką mato: vabaliuką, begemotą, drambliuką, bėgančius žmones - paprastai ir primityviai, jų piešiniuose labai daug ornamento. Matyti, kad piešia impulsyviai, pasidaro ir antspaudukų, deda indigo spalvą ant balto ir siuvinėja. Tai kruopštus darbas; aš kartais prie vieno kankinuosi ir porą savaičių. Greičiau kaip per savaitę niekaip nebaigsi, nes techniškai sudėtinga. Nematau reikalo duoti pavadinimus savo parodoms, palieku žiūrovui atpažinti jam artimus motyvus.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą