Ar kas uždegs vaškinę žvakę,
Kai smėlio kauburį supils?
Už sunkų kelią, baugią naktį
Ar kas mus, knygnešius, atmins?
(Iš knygnešių dainos)
Gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kai esame laisvi mąstyti, dalytis mintimis apie mums rūpimus dalykus, spręsti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą tautos kelią. Kartu tai metas, kai vis dažniau ir garsiau kalbame apie tai, kaip svarbu, kad jaunoji karta, kuriai priklausys mūsų valstybės ateitis, savo kasdieninėse mintyse ir jausmuose rastų vietos istorinei ir gyvajai Lietuvai. Šiemet sukanka 110 metų, kai esame atgavę gimtąją kalbą - tautos gyvastį.
Lietuvių periodinė spauda atsirado, brendo ir paplito tuo metu, kai buvo caro valdžios draudžiama. Laikotarpis nuo 1864 iki 1904 metų lietuvių kultūroje unikalus, vadinamas spaudos draudimu, knygnešių, daraktorių gadyne. Draudimas buvo pritaikytas vien lietuviams. Tuomet lietuviams teko kovoti dėl elementariausių tautos kultūrinio reiškimosi teisių: turėti gimtąją kalbą, tautinę mokyklą, išpažinti katalikų tikėjimą.
Draudimo įvedimas
Lietuvių spauda buvo uždrausta po nesėkmingai pasibaigusio 1863 metų sukilimo prieš caro valdžią. Tai buvo tik viena iš priemonių, siekiant lietuvius surusinti ir paversti Rusijos imperijos valdiniais. Caro Nikolajaus I imperijos idealas buvo: vienas caras, viena tauta, viena tėvynė. Okupantai lietuvių net nelaikė tauta. Buvo manoma, kad yra tik atskiros lietuvių gentys, todėl joms nėra jokio reikalo pripažinti atskirą lietuvių kalbą. Dramą šioje kovoje sudarė tai, kad dėl lietuvių kovojo ir lenkai, norėdami juos sulenkinti. Lotyniškas raidynas artino lietuvius ir lenkus, rusų valdžiai jis atrodė kaip svetimos kultūros įrankis.
Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas vienoje kalboje taip išdėstė caro valdžios tikslus Lietuvoje: šis kraštas nuo seno buvo ir turįs visam laikui būti rusiškas, nes tokia yra caro valia, to reikalauja istorinė Rusijos valstybės teisė...
Buvo įrodinėjama, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš pradžių viskas buvo rusiška: tikyba, papročiai, apeigos. Tereikėjo stačiatikybę paversti valstybės religija ir Lietuva būtų galutinai surusinta. Caro valdžios pareigūnus drąsino tai, kad lietuviai, neturėdami savo spaudos, mokyklos, kalbos, literatūros, kultūros ir ūkio organizacijų, nepajėgs rimčiau priešintis caro valdžios prievartai.
Spaudos draudimas: žala ar nauda?
Spaudos draudimo pradžia laikomi 1864 metai. Tačiau draudimo įtvirtinimas įstatymu truko iki 1872 metų. Draudimas padarė didžiulę skriaudą lietuvių tautai. Daugeliui metų sustabdė jos kultūros augimą. Tai buvo laikai, kai už kiekvieną spausdintą lietuvišką žodį persekiota ir bausta, kai maldaknygė ir elementorius laikyti pavojingais valstybės saugumui raštais. Rusų valdžia nutarė į lietuvių raštiją įvesti rusišką raidyną - kirilicą. Manyta, kad už tai lietuviai būsią dėkingi valdžiai, nutolsią nuo lenkų ir suartėsią su rusais... Tereikia lotyniškus rašmenis pakeisti rusiškais. Gyventojai nepirko, neskaitė rusiškomis raidėmis spausdintų lietuviškų knygų, net jas degino.
Tuomet caro valdžiai beliko uždrausti lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Lietuviška spauda pasidarė nelegali. Spaudos neturėjimas stabdė gimtosios kalbos, pasaulietinio ir religinio turinio literatūros, tautos dvasinės kultūros raidą. Kita vertus, spaudos draudimas, šiurkštus persekiojimas žadino gyventojų priešiškumą rusų valdžiai, vietinei administracijai, stiprino gyventojų aktyvumą. Be cenzūros užsienyje, Rytų Prūsijoje, leidžiama spauda galėjo nevaržomai skelbti tautinio atgimimo idėjas, kritiškai vertinti rusų valdžios politiką.
Lietuviškų knygų naikinimas
Uždraudus lietuvišką spaudą, visos lietuviškos knygos, spausdintos lotynišku raidynu, turėjo būti sunaikintos, tačiau šis ketinimas nebuvo nuosekliai vykdomas. Lietuviški leidiniai buvo suskirstyti į dvi kategorijas: liaudies švietimui skirtos knygos (elementoriai, vadovėliai) buvo visiškai uždraustos, o cenzūros aprobuoti religinio ir mokslinio turinio knygas leista išparduoti. Pirmosios knygos buvo atimtos iš knygynų ir sudegintos. Sunaikinta 14 355 egzemplioriai įvairiausių elementorių. Draudžiamųjų sąrašą sudarė 10 knygų. Sąraše atsidūrę 5 elementoriai, priklausę pirmajai knygų kategorijai, buvo sunaikinti, o iš „uždraustų religinių knygų bent pusė buvo išparduota“.
Antrosios kategorijos legalios knygos, kurias leista pardavinėti, buvo religinės. Valdžios pareigūnai pripažino, kad leidimu išparduoti „lenkišku“ raidynu spausdintas „žemaitiškas“ knygas lietuvių spaudos draudimas buvo paralyžiuotas. Tai sudarė sąlygas plisti kontrafakciniams leidiniams. Tai buvo knygos, kurios platintos pažymėtos data prieš spaudos draudimo įvedimą. 1889-1904 m. konfiskuota apie 380 tūkst. egzempliorių draudžiamos literatūros.
Nelegalių knygų leidyba
Katalikų bažnyčia, ypač kad turėjo veiklų ir gabų vadovą vyskupą Motiejų Valančių, pirmoji pradėjo kovą su rusinimu. Kunigai ėmė organizuoti liaudį, kai tik tam atsirado galimybė, ir ją šviesti. Svarbiausias vyskupo M.Valančiaus uždavinys buvo žadinti pačių lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusintojų užmačioms. Jis bene pirmasis suprato kirilicos pavojų gimtajai kalbai ir uždraudė į rankas imti kirilica spausdintas knygas.
Vienas iš tautinio atgimimo šauklių Jonas Šliūpas, vertindamas vyskupo M.Valančiaus nuopelnus, rašė, kad jis išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Po keliolikos metų, kai lietuvių inteligentija ėmė leisti lietuviškus laikraščius „Aušra“, „Varpas“ ir per juos žadinti tautą, jau buvo, kas tuos laikraščius skaito.
Draudžiamos lietuviškos knygos daugiausia buvo leidžiamos Mažojoje Lietuvoje: Tilžėje, Ragainėje, Priekulėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Šilutėje. 1865-1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai (be periodinių), spausdinti lotyniškais ir gotiškais rašmenimis. Nuo 1874 m. lietuviškos knygos buvo leidžiamos ir JAV. Pamažu daugėjo pasaulietinio turinio leidinių. Tačiau jų gausėjimas jau kėlė nerimą dvasininkams. Kunigai buvo išsigandę visos tos „bedieviškos“ spaudos, kuri iš užsienio plūdo į Lietuvą.
Knygnešių šventa gadynė
Vyskupas M.Valančius buvo knygnešystės pradininkas. Anot amžiną atilsį prof. V.Merkio, vyskupo iniciatyva 1867-1870 metais buvo suformuota tiksliai veikianti knygnešių organizacija. Draudžiamą lietuvišką spaudą gabeno į Lietuvą ir čia ją platino daugiau kaip 20 knygnešių organizacijų.
„Knygnešys paglostė, pamiklino nutirpusias kojas, dairydamasis patraukė laukais, vengdamas kelių ir snūdžių sodybų. Regis, be savo rašto, kaip be žiburio, snaudė Lietuva“ (J.Kundrotas). Knygnešius persekiojo valdžios pareigūnai. 1895-1904 m. dėl lietuviškos spaudos įkliuvo 2854 asmenys, kai kurie iš jų po kelis kartus.
Spaudos draudimas daugiausia išjudino žemutinius Lietuvos gyventojų sluoksnius. Taip prisidėta prie lietuvių visuomenės demokratizacijos. Kaune, įamžinant knygnešių atminimą, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įrengta „Knygnešių sienelė“. Granito plokštėje aukso raidėmis įrašytos 100 labiausiai pasižymėjusių knygnešių pavardės. Jie priklausė beveik 30 profesijų, luomų: gydytojų, vaistininkų, mokytojų, moksleivių, studentų, ūkininkų, dvasininkų, vargonininkų, siuvėjų, kurpių, prekybininkų. Žymiausias tarp jų - Jurgis Bielinis, tautoje vadinamas knygnešių karaliumi. 1950 m. tą memorialą tuometinė okupacinė valdžia sunaikino. Dabar knygnešių sienelė vėl atkurta.
Garšvų knygnešių draugijos (1885-1895) centre Ustronėje (dab. Panevėžio r.) svirne įrengtas vienintelis Lietuvoje knygnešystės muziejus. Kovo 16-ąją - žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio gimimo dieną - kasmet minime Knygnešio dieną. Ji švenčiama todėl, kad „greta mūsų visąlaik lyg Angelas Sargas švyti senelio ar prosenelio knygnešio dvasia“ (R.Keturakis).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą