Lietuvos karinė galia tarpukariu: kaip atrodė kaimynai?

2014-aisiais Klaipėdos universiteto (KU) leidykla išleido šios aukštosios mokyklos Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo dr. Vytauto Jokubausko monografiją "Mažųjų kariuomenių" galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis".

Autoriaus dėka "Vakarų ekspreso" skaitytojai iš anksto galėjo susipažinti su ištraukomis iš kai kurių šios knygos skyrių.

Tarpukariu teigta, kad ginkluotųjų pajėgų galia išreiškiama formule: "žmonių skaičius + apginklavimas + apmokymas + intelektas = moralė.

Kuomet moralė nulis, visa kita taip pat lygu nuliui".

Panašią mintį atkartojo ir gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius, kuris teigė, kad "tikrą kariuomenės pajėgumo rodiklį gausime tik sudauginę kelis veiksnius: kiekį, mokymą, ginklavimą ir moralines jėgas.

Sandauga bus didžiausia tuomet, kai visi veiksniai bus pakankamai stiprūs. Vieno kurio silpnumas žymiai paveiks galutinį rezultatą".

Žinoma, galios sąvoka kyla iš palyginimo, nes nėra absoliučiai galingos ar silpnos kariuomenės, ji eventualiai gali būti įvardijama kaip stipresnė ar silpnesnė už kitą, taigi akcentuotina ne absoliuti vertė, bet persvara.

Tačiau negalima pamiršti, kad pliki statistiniai skaičiai mažai ką pasako apie kitus svarbius veiksnius, tokius kaip karinė vadovybė, manevringumas, veiksmų staigumas, kariuomenės dvasinė būklė.

Todėl ir galingiausia kariuomenė ne visada laimės mūšį.

KAVALERIJOS karių mokymai 1-ajame kavalerijos pulke 1931 m. K. RIPSKIO (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Kaip atrodė kaimynai?

Prilyginus Lietuvos karinės galios fizinį komponentą (tankų, karo lėktuvų, artilerijos pabūklų, kulkosvaidžių, šautuvų, kariuomenės karo metu, kariuomenė taikos metu skaičiai ir Krašto apsaugos ministerijos išlaidos mln. Lt) 1939 m. koeficientui 1 galima konstatuoti, kad 1923 m. ji buvo 0,43, t. y. per 16 metų padidėjo dvigubai.

Lenkijos karinė galia 1939 m. buvo 11,8; Suomijos - 1,73; Latvijos - 0,9; Estijos - 0,72.

Tačiau jeigu tuos pačius duomenis palyginsime santykinai atsižvelgiant į gyventojų skaičių, tai 1939 m. Lietuvos 1 buvo daugiau negu Lenkijos 0,82, o kitų trijų šalių koeficientai buvo aukštesni: Suomijos - 1,14; Latvijos - 1,11; Estijos - 1,56.

Taigi Lietuvos karinė galia materialiniu požiūriu buvo didesnė negu kaimyninių Latvijos bei Estijos, o santykinai lenkė Lenkiją, mažai nusileido Latvijai ir Suomijai.

Galios pokyčio lūžis įvyko XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, jis neabejotinai sietinas su 1935 m. pradėtomis kariuomenės reformomis.

DOVANOS. Lietuvos visuomenė, suaugusieji ir vaikai, dovanoja ginklus Lietuvos kariuomenei 1938 m. LUKOŠEVIČIAUS (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Kariuomenės smegenys

Moralinis Lietuvos karinės galios komponentas itin svarbus, nes, anot Martino van Creveldo, bet kuri strateginė doktrina nieko neverta, jei nėra aiškaus supratimo, už ką žmonės kariauja, ir motyvų, kurie skatintų juos mūšyje.

Karininkai - tai kariuomenės smegenys, kurių pasirengimas ir nuostatos labai svarbios rengiantis valstybės gynybai. Tarpukariu Lietuvos kariuomenė daugiau nei pusantro šimto karininkų buvo išsiuntusi studijuoti į Vakarų Europos aukštąsias karo mokyklas.

Grįžę karininkai ne tik greitai iškilo į vadovaujančius postus veikiančioje kariuomenėje, bet buvo skiriami dėstyti Lietuvos karo mokykloje, Aukštuosiuose karininkų kursuose, taip formuojant nacionalinę karo doktriną.

Apie 4/5 tarpukariu į užsienį mokytis pasiųstų Lietuvos karininkų studijavo prancūziškos karybos mokyklos tradicijos šalyse: Prancūzijoje, Belgijoje ir Čekoslovakijoje, po keletą Italijoje ir Vokietijoje.

Pavieniai karininkai - Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Latvijoje studijavo mediciną ir veterinariją.

1931 m. Lietuvos kariuomenę aplankęs Prancūzijos karininkas buvo maloniai nustebintas, kad Lietuvos karinė vadovybė puikiai kalba prancūziškai ir puoselėja Prancūzijai didžiulį palankumą.

PARADAS Karo mokyklai švenčiant 10 metų sukaktį - 11-osios laidos išleistuvių ir vėliavos pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklai įteikimo proga. Kaunas, A. Panemunė, 1929 m. spalio 6 d. V. MAŽELIO (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Visuomenės palaikymas

Palankią visuomenės nuomonę kariuomenės atžvilgiu liudija 1935-1938 m. surengtos kariuomenės ir visuomenės dienos šventės, į kurias vien Kaune susirinkdavo po keliasdešimt tūkstančių žmonių.

Kaip pažymi Jonas Vaičenonis, tai padėjo pasiekti pagrindinių tikslų - "suartinti visuomenę ir kariuomenę".

Per kelis paskutinius nepriklausomybės metus visuomenė Lietuvos kariuomenei suaukojo kelis milijonus litų, švenčių metu buvo dovanojami kulkosvaidžiai ir šautuvai. Į šį ginklų dovanojimo vajų aktyviai buvo įsitraukusios ne tik įvairių miestų bei miestelių bendruomenės, bet ir mokyklos ar pavieniai asmenys.

Štai 1938 m. gegužę aštuonmetis berniukas laiške Lietuvos kariuomenės Ginklavimo viršininkui, siųsdamas 125 Lt, rašė: "tėtei prašau parduoti karišką vardinį šautuvą, kurį įteiksiu gusarams." Karininkas ant šio vaikiško laiško rezoliucijoje nurodė išduoti karabiną su užrašu "Vytukas Gusarams".

Gynybos planai

Lietuvos kariuomenė aktyviai analizavo naujausias tarpukario karybos teorijas, tokias kaip Italijos gen. mjr. Giulio Douheto dominavimo ore ar Britanijos karybos teoretiko gen. mjr. Džono Frederiko Čarlzo Fiulerio (John Frederick Charles Fuller) tankų karo ir kitas.

Nuo 4-ojo dešimtmečio pirmos pusės Lietuvos kariuomenė pradėjo akcentuoti stabdymą plačiuose baruose.

Remiantis prancūzų karo mokykla, stabdomieji veiksmai - tai tikslingas apsisprendimas trauktis, sulaikant priešo pajėgas tam tikromis kryptimis ir informuojant štabą apie priešo pasiekimus, siekiant laimėti laiko, "nukreipti" priešo pajėgas į iš anksto numatytas kautynių vietas, kur būtų suduotas netikėtas smūgis, ir visais atvejais stabdyti priešą, vengiant lemiamų kautynių.

Stabdant siūlyta vykdyti infrastruktūros ardymo darbus, naudoti tolimąją ugnį (aviaciją ir toliašaudę artileriją), taip pat ginti laikinas pozicijas, tam naudojant sustiprintas, į pozicijų priekį išmetamas rinktines, kurios, vykdydamos stabdomąsias kautynes, trauktųsi.

Siekdamos pristabdyti priešo puolimą, rinktinės turėjo užimti iš anksto numatytas pozicijas ir pradėti gynybą.

Priešas, rengdamasis puolimui ir atlikdamas žvalgybą, sugaištų laiko, o prasidėjus priešo puolimui daliniai turėtų atsitraukti. Be to, fronte kovojusias reguliariąsias pajėgas aktyviai turėjo remti priešo užimtoje teritorijoje kovoję šauliai-partizanai.

Minėti sprendimai turėjo užtikrinti, kad reguliarieji kariuomenės daliniai sugebės atsilaikyti kelias savaites ir prieš daug gausesnį priešą, o šauliai-partizanai kovos neribotą laiką, kol bus atkurtas Lietuvos suverenitetas.