"Man švenčiausia vertybė yra gyvybė..."

Sukaktis

"Įkvėpimas man - ypatingas ryšys su žmogumi, kurio portretą kuriu", - sakė skulptorė ir pedagogė Violeta Skirgailaitė, prieš tris dešimtmečius įkūrusi Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių bei jam vadovavusi. Pakalbinome ją, ką tik atšventusią savo 70-mečio jubiliejų.

Sovietmečiu įprasta buvo matyti moterį už traktoriaus vairo, skulptorės amatą pasirinkdavo reta kuri. Turbūt pradėjote lipdyti vaikystėje, iš duonos minkštimo?

- Man mama pasakojo, kad, ganydama karves, prisikasdavo molio ir iš jo lipdydavo didžiules žmonių statulas. Aš net išvaizda panėšėjau į pilką pelytę, megzdavau pilkos natūralios vilnos drabužėlius. Vėliau ir "Tarybinės moters" žurnalistė rašė, kad esu superkukli.

Klasės draugas, kuris man buvo labai svarbus, pamatęs, kaip piešiu, pasakė: "Tu turi būti tik menininkė". Vilniaus dailės institute stojau į architektūrą, bet, atsitiktinai užklydusi į skulptūros klasę, pirmą kartą gyvenime pradėjau minkyti molį, ir vėl man kažkuri skulptorė pasakė: "Tau reikia būti tik skulptore".

Neįstojusi mokiausi keramikos Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kad būčiau "arčiau skulptūros". Sutikau nuostabų mokytoją, skulptorių Kazį Švažą. Po poros metų pavyko įstoti į institutą. Skulptūros kurse buvo trys vyrukai ir aš.

Kai įvedė ir pedagogikos kursą, mes labai šiaušėmės, net nenutuokiau, kaip gyvenime tai pravers. Po instituto baigimo mudu su Jefremovu paskyrė į Klaipėdą, ir pirma darbovietė buvo Rumbučio vadovaujamame internate.

Kodėl Jus išrinko Dailininkų skyriaus valdybos pirmininke?

Žinot, aš esu bendruomeniškas žmogus, patikimas partneris. Rūpinausi tuo, kad dailininkai turėtų kur gyventi ir galėtų kūrybiškai dirbti, tad 1966-aisiais įkūrėme dailininkų sekciją. Vienas pirmųjų į LDS įstojo Malinauskas, po to palangiškiai skulptoriai Vertuliai, tekstilininkė Emilija Pleškytė, juvelyrų Monkevičių šeima...

Mes, dailininkai, itin glaudžiai bendraudavom su aktoriais ir medikais, kūrėme darbus ligoninei, teatro jubiliejui sukūrėme visų iki vieno artistų portretus.

Aš pati - penketo jų: Žadeikio, Nedzvecko, Leonavičiūtės... Pamenu, Jūratę Jankauskaitę įamžinau Šatrijos Raganos vaidmenyje, Romualdas Grincevičius juokaudamas pozavo man žvarbų rudenį neapšildomoje dirbtuvėje.

Mėgau lipdyti naktimis, dažnai verčiausi be modelio, ir man patiko, kad niekas netrukdo, tyloje įsijungdavau muzikėlę, brūkšteldavau eilėraštį, žiū, jau ir pradeda švisti. Dabar šie darbai, išdegti iš tvaraus, ilgaamžio šamotinio molio ir neįprastos kompozicijos, glūdi P. Domšaičio galerijoje.

Neseniai dalyvavote knygos apie aktorių Henriką Kurauską pristatyme. Girdėjau, labai tą žmogų mylėjote...

Iš tikrųjų, jis to vertas. Nebuvo tokio spektaklio, kuriame jis vaidina, kad nepamatyčiau. Bet mes, studenčiokės, su kurso drauge Sofija Kanaverskyte, mylėjome aktorių tik iš tolo, tą nuo jo asmenybės sklindančią šviesą.

Beje, kai pasisakiau, kad noriu jį lipdyti, rimtai nusiteikęs man pozavo, sugebėdamas artistiškai pažvegt į bet kokią situaciją, aš, žinoma, jaudinausi, ir būtent Kurausko galva (galvanoplastika, gipsas padengtas vario sluoksniu), "atvedė" mane į Dailininkų sąjungą.

Ar galiu smalsauti, kodėl esate vienišė?

Mane valdžia vis bardavo: "Skirgailaite, kodėl artistai - vienmyliai, o dailininkai nuolat skiriasi, žiū, antra žmona, trečias vyras?" Aš sutrikdavau, nežinojau, kaip pasiaiškinti: gal aktoriai esminį instinktą sublimuodavo į vaidmenis...

Žinote, vienas poetas eilėraščio rašymą prilygino malonumui, patiriamam lytinio akto metu. Kai lipdau, yra toks nepaprastas pojūtis, tarsi sklęstum tarp žemės ir dangaus. Aš esu patyrusi tokią palaimą. Ne veltui kūryba laikoma aukščiausiu žmogiškumo matu. Aukščiau nebėra nieko.

Kuo menininkai skiriasi nuo eilinių mirtingųjų?

Kažkokia karma ar aukštesnė jėga stumia juos išsireikšti darbais. Daug lemia ir atsitiktinumai: kas kitam atrodo nereikšminga, menininkui tampa galingu impulsu kurti. Gal ir yra tas šventas pamišimas... Yra geras posakis: ne kiekvienas beprotis yra menininkas, ir atvirkščiai.

Kurios skulptūros Jums brangiausios, atnešė pripažinimą?

Man jos visos brangios, jei surinkčiau į krūvą. Vien Klaipėdos skulptūrų parke yra "Jungtis", "Prabudimas", "Pasivaikščiojimas", "Akimirksnį", be žinios iš parko dingo "Karaliai".

Esu sukūrusi ir nuogų kūnų skulptūrų: "Vaikystės žaidimus" Jūrininkų ligoninės Ginekologijos skyriui, ir nuogo vyro figūrą. Man buvo svarbu pagaut stipriajai lyčiai būdingą judesį, išraišką. Ta judesio ekspresija pavyko ir skverelyje prie "Žemaitijos" įkūnytose "Šokėjose".

Yra ir nenusisekusių darbų. Kai kurie nebaigti sudžiūvo molyje. Taip dažniausiai atsitikdavo, kai nutrūkdavo tas įstabus neįkainojamas ryšys su man imponavusia asmenybe.

Aš pati kolegoms nepozavau, bet Vosylius nutapė mane ir padovanojo sakydamas: "Taip atrodysite, kai būsite 90-ies metų". Pasikabinau: o ką, gal atrodysiu ir dar baisiau?" - juokiasi menininkė.

Du dešimtmečius dirbate pedagoge Balsio menų gimnazijoje. Sakėte, pragmatiški tie nūdienos vunderkindai...

Su mokiniais mes esame kolegos, nenorėčiau, kad vaikai manęs bijotų, tačiau turi jausti, kad mokytojas yra vyresnis draugas. Ir blogas tas mokytojas, kurio nepraauga mokiniai... O iki tol turi padėti vaikui atskleisti tai, kas jame pasėta. Mat nedaug yra universalų, kurie turi talentą skulptūrai, tapybai, konstravimui, žodžiu, gali viską.

Aš nesišvaistau tokiom metaforom: "Tu - genijus", bet stengiuosi palaikyti gabų vaiką, žinau, kas juos žeidžia. Kartais tenka daugiau dirbti ne su gabiaisiais, bet su tuo, kuriam nesiseka. O kai dvyliktokai atiduoda komisijai baigiamuosius darbus, jie ir apstulbina, ir esi tikras, kad šie vaikai bus garsūs menininkai.

Kokius klausimus Jums pateikia mokiniai?

Sunku būtų pasakyti, kokių nepateikia. Kai noriu pasikalbėti apie kompoziciją, jie prabyla apie savo išgyvenimus, svarsto, kiek ateityje uždirbs iš meno. Na, o manęs klausia, kaip gyvenu, ar sveikas Kasparas - vienas mano katinų.

Kartais vaikai paklausia, ar tikiu Dievą. Aš nemeluoju: atsakau, kad esu laisvamanė. Ir man švenčiausia vertybė yra tik GYVYBĖ, nesvarbu kieno - vabalo, katės ar rožės...

Ivona ŽIEMYTĖ