"Mano kūryba nėra joks didvyriškumas ir garbė"

Algirdo Petrulio kūrybos retrospektyvinė paroda iš ciklo "XX a. Lietuvos dailės klasikai", atidaryta Baroti galerijoje, tęsia šio iškilaus menininko parodų maratoną po šalies miestus ir miestelius.

"Dirbu, vadinasi, gyvenu"

Dailininko diplomą 1944 metais jam įteikė Vilniaus dailės akademijos rektorius Mečislovas Buloka ir profesorius Justinas Vienožinskis, ir devyniasdešimties metų sulaukęs menininkas vis dar stulbina dailės žinovus dieviškomis varsomis žėruojančiomis drobėmis bei gaivališku gyvenimo geismu. Autorius, pasak parodoje dalyvavusio poeto, "širdimi pajutęs savo žemės dvasią", o jo darbai "Aukščiausiojo darna alsuoja"...

"Mano kūryba nėra joks didvyriškumas ir garbė; pats amatas man leidžia išsilaikyti, turėt iliuziją, kad dar esu reikalingas. Įsivaizduokite, jeigu būčiau raumenis auginęs kultūristas, kaip atrodyčiau dabar", - juokavo garbusis Algirdas Petrulis. - Perfrazuodamas lotynišką sentenciją "Cogito, ergo, sum", sakau: "Dirbu, vadinasi, dar gyvenu" - štai ir visa filosofija".

Nepasitelkiau šįkart menotyrininkų vertinimų, jų galima rasti kad ir naujai išleistame kalendoriuje su menininko reprodukcijomis, išklausiau patį kūrėją, ką jis galvoja apie savo misiją.

"Reikia turėti spalvinę klausą"

"Aš visą laiką galvojau, kad spalva yra pagrindinis tapybos elementas. Ir grafika, juoda ant balto gali būti šedevras, bet jeigu pasitelki spalvas, pasieki dar didesnės įtaigos. Aš tapybą lyginu su muzika, čia reikia turėt ne tik savitą "balsą", bet ir spalvinę klausą, kitaip gausis velniava. Jeigu esi pusiau daltonikas, neskiri žalios nuo raudonos, sunku tikėtis rezultatų, - kalbėjo tapytojas.

Aš mėgstu kontrastus. Man teko matyti E. Muncho darbo "Serganti mergaitė" originalą. Ji tokia išblyškusi, o žalios ir raudonos spalvos derinys yra "nesveikas", menotyrininkai itin vertina šį šedevrą, kur ligos kančia perteikta spalvomis. Spalva galima ir "užmušti", ir prikelti... "

Skiria dailę ir meną

- Be to, skiriu du dalykus: dailę ir meną. Dabartiniu metu menas įgauna tokį didelį pritaikymą visur, kad nebesuprasi, kas nebėra menas. Štai anglų dailininko parodoje nupiešta Madona, ir panaudotas, atsiprašasnt, dramblio mėšlas. Bet kokiom priemonėm siekiama originalumo. Šiais laikais yra labai nešvarių menų. Čia neseniai buvo australų kūrybos reprodukcijų paroda, ir "Kristaus kančia", krucifiksas panardintas šlapime.

Manau, kad pačiame žodyje "dailė" yra dailumas, grožis, sakralumas. Garsus prancūzų dailininkas Matisas yra pasakęs: "Pasauly yra tiek daug nešvarių dalykų, kad nesinori jų perkelti į drobę. Nes drobė taip pat turi sukelti švaresnius ir švelnesnius jausmus".

Pažiūrėkit, mūsų gyvenime pilna "žulikysčių", žmogžudysčių, tai Dieve mano, reikia bent mene apsivalyti. Nemanau, kad grožis išgelbės pasaulį, bet vis dar gelbėja, bent jau nekenkia, ir tai geriau, nei milijonierių kombinacijos ir t.t. Tai aš galvoju, kad kūryba aš Lietuvai bent nepakenkiu.

Išgyventi padeda iliuzijos

- Nereikia manyt, kad kasdien ateina įžvalgos, dirbi dirbi ir visą laiką tobulėji iki šedevro. Yra genijų, kuriems užteko 25-erių metų, ir jie pasiekė kūrybos apogėjų. Aš esu praeito šimtmečio žmogus, gimęs Pirmojo pasaulinio karo metu. Įsivaizduojat, kiek žuvo jaunų žmonių, ir miškuose, ir Sibire, o man likimas lėmė išlikti. Nors buvo momentas, kai aš buvau visai arti mirties, jau atsisveikinau su gyvenimu, ir vėl likimas man buvo maloningas, pakliuvau į jo išrinktųjų tarpą", - mintijo dailininkas.

Algirdo Petrulio gyvenime yra buvę tikro skurdo ir begalinio atsidavimo, aukojimosi mūzai. Tarybiniais laikais tarsi juodojoj skylėj "išnykdavo" penkeriems metams jo darbai, nors kūrė be atvangos, mat, anuomečiu vertinimu, jiems trūko konkretumo, socialistinio realizmo. - "Gal aš per jautrus, bet mane tai veikė, pančiojo", - atvirauja menininkas. - Rašytojai rašė ir dėjo "į stalčių", aš taip negalėjau...

Buvo toks momentas, kai neturėjau kitos išeities, kaip gyvent iš žmonos algos. Ji tai kentėjo. Esu labai dėkingas jai. Paskui pradėjau daryt visokias etiketes fabriko produktams, jų irgi iš pradžių meno taryba nepriėmė. Žmona mirė prieš dešimt metų. Na, o aš dabar turiu ir kūrybos stichiją, ir laisvės palaimą, ir tikėjimą ateitimi.

Nors... Neseniai mes kartu su garsiuoju smuikininku atsiėmėme nacionalinę premiją. Sutikęs jį troleibuse, paklausiau: "Na, tai kaip gyvenam?" Ai, sako - iliuzijom. Sakau, aš irgi, ir man tai padeda išgyvent".

Ivona ŽIEMYTĖ