Reikia 3 mlrd. litų
Praėjusią savaitę valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė pristatė Lietuvos dvarų būklę. Rezultatai apgailėtini - iš 554 dvarų, esančių Kultūros vertybių registre, 80 proc. nyksta. Jiems sutvarkyti reiktų mažiausiai 3 mlrd. litų. Skaičiuojama, kad vidutinei dvaro sodybai restauruoti ir atkurti reikia apie 8 mln. litų, vidutinio dydžio dvaro parkui atkurti - apie 5 mln. litų.
Iki šiol dvarus pasiekdavo tik palyginti nedidelės finansinės injekcijos. 2003-2013 metais įvairios valstybės institucijos dvarams tvarkyti skyrė apie 347 mln. litų iš valstybės, savivaldybių biudžetų bei ES fondų.
Auditorių teigimu, didžiausia problema yra ta, kad dvarų nekilnojamasis kultūros paveldas finansuojamas neturint aiškių prioritetų, lėšos dažniausiai skiriamos dvarų avarinei būklei pašalinti ir būtiniems tvarkybos darbams. Tačiau vėliau, neskiriant finansavimo, netvarkomi dvarai nyksta.
Sudarė komisiją
Valstybės auditoriai nustatė ir keletą atvejų, kai Kultūros paveldo departamento darbuotojai išdavė statybos leidimus paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
Taip atsitiko ir su Biržų rajone esančiu Balandiškių dvaru, kur skubiai sudaryta komisija spręsianti, kaip pasielgti su avarinės būklės statiniu.
Kuo skubiau bus pateikta konkreti strategija, leisianti užkirsti kelią tolesniam Balandiškių dvaro medinių rūmų nykimui. Kaip vienas realiausių sprendimų kol kas įvardijamas metodiškas dvaro išmontavimas konservuojant autentiškas medžiagas.
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė teigė, kad Balandiškių dvaro ateities klausimo nebegalima atidėlioti. „Deja, tarp pasirinkimų, kuriuos turime, nėra nė vieno idealaus: negalime paprasčiausiai žiūrėti, kaip šis kultūros paveldo objektas nyksta“, - sakė ji.
Šaukštai po pietų
1999 m. šį kultūros paveldo vertybe pripažintą dvarą perdavus Biržų rajono savivaldybei, drauge jai atiteko ir pareiga užtikrinti jo išsaugojimą. Visgi nepaisant pasikartojančių Kultūros paveldo departamento reikalavimų apsaugoti dvaro sodybą daugiau nei dešimtmetį sodyba nesulaukė savivaldybės dėmesio.
Biržų rajono merė Irutė Varzienė apgailestavo, kad dvaro tvarkybos ir apsaugos darbų nebuvo imtasi anksčiau, tačiau teigė, kad šiuo metu į sunkią finansinę padėtį patekusi savivaldybė nėra pajėgi skirti lėšų visai pastato restauracijai. Pridurdama, kad nėra ir konkrečių, dėmesio vertų pasiūlymų dėl vėlesnio pastato pritaikymo, ji išreiškė ir abejonę dėl restauracijos prasmingumo.
„Tvarkyti dvarą reikėjo dar prieš dešimt metų. Tame dvare anksčiau buvo socialiniai būstai, gyveno žmonės, o kai pastatas buvo pripažintas avariniu, gyventojai iškelti kitur, tada jau reikėjo imtis dvaro restauravimo darbų. O ne dabar, kai jis beveik griūva“, - piktinosi I.Varzienė.
Pasak jos, dar vienas momentas, lemiantis dabartinę statinio būklę - tai leidimai skerdyklos plėtrai, kuri besiplėsdama atsidūrė dvaro kaimynystėje.
„Mes nelabai galime kalbėti apie kokią nors veiklą dvare, net jeigu skirtume pinigų, nes ten yra skerdykla. Praktiškai jos sklypas ribojasi su dvaro teritorija“, - kalbėjo I.Varzienė.
Pasak merės, paradoksas tas, kad skerdykla rajono žmonėms labai reikalinga, ji sukuria labai daug darbo vietų. Nepaisant to, I.Varzienė pripažįsta, kad kultūrinis paveldas turėjo būti svarbesnis ir skerdyklos kaimynystės buvo įmanoma išvengti. Biržų rajono merė apgailestavo, kad toks Balandiškių dvaro likimas.
„Dvaras greičiausiai bus išrinktas ir jo nebeliks. Bet ar įmanoma perkelti dvasią, istoriškumą? Labai abejoju. Tokių istorijų Lietuvoje labai daug, bet prioritetai sudėliojami ne ten, kur reikia“, - konstatavo I.Varzienė. Teigiama, jog esamomis sąlygomis geriausia būtų leisti ekspertams pastatą išmontuoti išsaugant unikalias medžiagas ir jas konservuoti. Prieš pradedant darbus būtų atliekami kruopštūs matavimai, o rąstai ir sienojai sužymimi, kad ateityje, pasitaisius Biržų finansinei situacijai, pasikeitus dabartinės dvarvietės aplinkai ar radus pastatui tinkamesnę vietą, jį būtų galima atstatyti. Tokia praktika Lietuvoje jau taikyta: pavyzdžiui, Kėdainių rajone stovėjęs ir 1987 m. išardytas Aristavėlės dvaras šiame dešimtmetyje atgimė Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Nors aptartas sprendimas kol kas minimas tarp realiausių, galutinį žodį tars komisija.
Marius JOVAIŠA, fotografas:
Kiekvienos valstybės gyvenime yra sprendžiamas šis amžinas klausimas, kaip sudėlioti prioritetus ir kokią dalį paskirti kultūros paveldui. Dalykas nepaprastai svarbus, bet netgi tokios šalys kaip Italija, Graikija, kurios to paveldo turi daug, nesugeba jo tinkamai sutvarkyti ir ten yra daug pastatų, kurie byra ir nyksta.
Reikalingi milžiniški turtai ir lėšos, kad būtų galima konservuoti ir prižiūrėti. Man visame pasaulyje tenka matyti tokių dalykų ir dar nė viena pasaulio valstybė, net ir pati turtingiausia, nesugebėjo visko tinkamai sustyguoti. Ar reikėjo atstatinėti Valdovų rūmus už šimtus milijonų litų, ar geriau kokius dvarus restauruoti? Retoriniai klausimai.
Valstybė turi užtikrinti, kad kiekvienas regionas turėtų galimybes savo kultūriniu paveldu pasirūpinti. Dabar viskas sutelkta į kelis objektus - Vilniaus senamiestį ir Neringos kopas. Bet ir kituose regionuose yra ką pamatyti. Bent jau kol kas.
Tačiau neužtenka statinio restauruoti, reikia, kad jame būtų gyvybė. Kaip ir gyvenamasis namas, dvaras yra gyvas dalykas. Byra tinkas, žiemą būtina šildyti. Būtina, kad kažkas būtų įkurdinta - ar muziejus, ar viešbutis, ar kitas lankytinas verslo objektas. Sutvarkyti ir konservuoti tikrai neužtenka. Jeigu nesusiklosto tokios aplinkybės, nesusijungia privatus sektorius su valstybiniu, tai tada, aišku, labai liūdna.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą